BIMO ISTORIJA

Kokia tikimybė būti pastebėtam nuošaliam Lietuvos kaime, kai negyvenamoj namų valdoj esi prirakintas grandine prie pašiūrės? 1 iš 100? Bet taip ir atsitiko, kai vilnietė mergina, pririnkusi pintinę grybų iš aplinkinių miškų, Bimą pastebėjo pravažiuodama pro šalį. Kažkas patraukė jos dėmesį – gal nedidelio šunelio kūno kalba, gal iš toli pajuto jo nebylų prašymą – PADĖK MAN. Grįžo ji sekančią dieną patikrinti savo blogos nuojautos ir viskas pasitvirtino – Bimas vienui vienas leido dienas prirakintas prie skylėtos pašiūrės, nei būdos, nei guolio – viskas, ką jis užtarnavo per 4 savo gyvenimo metus buvo stora grandinė ir antkaklis. Grandinė per trumpa įlįsti į pašiūrę, kur šuniukas galėtų susisukti šilčiau į kamuoliuką…. Sudžiuvusios košės likučiai apskretusiuose puoduose ir drumstas vanduo sufleravo, kad kažkas Bimu pasirūpina, todėl netrukus buvo aiški ir jo istorija – šeimininkė emigravo, numetė šunį savo motinai, kuri mirė. Giminaičiams paklausus buvusios šeimininkės ką dabar daryti su Bimu – išgirdo atsakymą: man tas pats, migdykit. Jie to nedarė ir taip šuniukas leido dienas – vienišas ir niekam nereikalingas. Aplink gyveno žmonės, prižiūrintys savo kiemus, gėlynus, savus šunis ir Bimas leido dienas ramiai stebėdamas aplinką ir skaičiuodamas prabėgančius katinus ir kitus keturkojus.