Galiausiai praėjus vasarai ir rudeniui Džiugutis staiga pasikeitė – žinoma, jaunuoliu nepavirto, bet akivaizdžiai atsigavo. Iš to vos pasikeliančio sutvėrimo pasirodė džiaugsmingas, pozityvus, įgavęs jėgų šuo. Pradėjo bėgioti, žaisti namuose su katinu, kalaite, šuniškais žaislais. Neraginamas ėmė „sargauti“, loti, stengtis atrodyti naudingas – mūsų šeimai ir kaimynams tai buvo kažkas nerealaus. – Ar tokius pokyčius lėmė sekmingai sugijusi koja? – Manau, kad tai nebuvo pagrindinė priežastis. Jis tiesiog pagaliau išsiilsėjo. Ne pirmą kartą girdžiu, kad gyvūnai, iš prieglaudų patekę į naujus namus, pradžioje dažnai labai daug miega. Tas pats mums buvo ir su Lota – kada ją parsivežėme, atrodė, miegojo savaitėmis.
Kitas dalykas, nuo pat Džiugučio atsiradimo namuose, pasikonsultavę su veterinaru, mes jį intensyviai stiprinome papildais ir kitais preparatais, kad tik jis „atsistotų ant kojų“. Žinoma, taip pat skyrėme daug dėmesio ir meilės. Manau, kad sutvirtėjęs ir nebekankinamas kojos skausmų bei supratęs, kad tai yra jo namai, jis atsiskleidė. Dabar jis lekioja taip, kad net aš paskui jį ne visada spėju. – Dažnai manoma, kad į prieglaudas patekę šunys neretai turi ir psichologinių, elgsenos problemų. Ką rodo jūsų patirtis? – Aš dažnai susiduriu su tokia nuostata. Kartais žmonės klausia, ar nebijojome paimti šunų iš prieglaudos. Labai daug šunų iš prieglaudų yra visiškai adekvatūs ir stabilūs! Tikrai negalima sakyti, kad jei gyvūnas iš prieglaudos, jis bus agresyvus, nemokės elgtis ir kels pavojų. Su tokia pačia rizika susiduria visi šeimininkai, netinkamai auklėjantys, prižiūrintys ar mažai laiko skiriantys šuniui, nepriklausomai nuo to, kokia to šuns praeitis. Kita vertus, parsivesdama Lotą ir Džiugutį namo buvau pasiruošusi, kad gali iškilti nežinomos, nenumatytos situacijos. Mat buvo akivaizdu, jog iki patekimo į prieglaudą jie ilgą laiką buvo beglobiai, klaidžiojo: Lota atklydo pas senyvus žmones į sodybą, o Džiugutį savanoriai rado kelkraštyje – sužeistą, išbadėjusį, išsigandusį. Panašu, kad gyvenimas jų nelepino. Iki dabar išlikęs toks Lotos bruožas, kad ji, vaikščiodama lauke, vis renka išmestą maistą ar kokius maisto likučius. Tai kažkiek erzina, na, bet negali žinoti, kiek jai laiko reikėjo tenkintis tuo, ką surasdavo.
Kaip bebūtų, iki šiol negaliu atsistebėti, iš kur tie turi tiek gėrio, paklusnumo. Pavyzdžiui, nuo pat pirmų dienų žavėjausi, kaip šie šunys, kurie, mano manymu, niekada nėra gyvenę namuose ir nepatyrę mokymo, taip kantriai laukia, kol išvedame juos į lauką, net jei ir ilgiau būna palikti vieni. – Minėjote, jog teko kreiptis į veterinarijos klinikas, keletą kartų taikyti augintiniui gydymą. Ar tai pareikalauja didelių išlaidų? – Taip, tai yra brangu, be to, didesniems šunims skiriamos ir didesnės vaistų dozės. Dėl to prieš įsigyjant augintinį (ar tai būtų jauno, ar vyresnio amžiaus) reikėtų apsvarstyti visus aspektus: nuo materialinių išlaidų iki laiko, kurį reikės skirti augintiniui, galimus atvejus, jei teks išvykti ar keliauti. Tai labai svarbu, kadangi tampi ilgam atsakingas už savo keturkojį. Ir aš negaliu pasakyti, kad mes gyvename prabangoje, anaiptol. Tačiau šunys yra mūsų šeimos nariai, o šeimos nariu juk rūpiniesi, kad ir kas bebūtų. Pavyzdžiui, kai paėmėme Lotą, praėjus kuriam laikui pastebėjau, kad ji pradėjo sunkiai keltis. Veterinarai nenustatė, kad ji būtų turėjusi traumų, bet pasakė, kad tai gali būti senatvinio artrito požymiai. Taigi, tiek Lotai, tiek ir Džiugučiui, pradėjome pirkti papildus sąnariams, kurie tikrai nėra pigūs.
Tačiau visos išlaidos, skirtos jų gydymui ir stiprinimui, pasiteisino: dabar, nors ir seni, jie yra žaismingi, gyvybingi, vienas kitą myli ir rūpinasi vienas kitu – tai didelė mūsų šeimos laimė. – Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas namuose atsiradus šiems šunims? – Daugiau pareigų, daugiau atsakomybių, daugiau tvarkymosi. Tuo pačiu – daugiau laiko gamtoje ar kažkur išvažiuojant, keliaujant. Dar iki šunelių vyrui kartais švelniai papriekaištaudavau, kad retai ką nors veikiame kartu. Dabar to veikimo – ir tokio malonaus, smagaus buvimo kartu – atsirado daug daugiau. Tai tikrai džiuginantis momentas – toks linksmas šeimos gyvenimas.
Nors pati dirbu visai kitoje srityje, pagal širdies pašaukimą ir specialybę esu pedagogė, mėgstu ugdomąją, bendrą veiklą su vaikais. Todėl, augindama šunis, kuomet tik yra galimybė, esu laiminga galėdama papasakoti vaikams apie gyvūnus, gyvenančius prieglaudoje ir kaip pasikeičia jų gyvenimai šeimoje, parodyti, kokį džiaugsmą suteikia šunys, kokie jie yra šaunūs, nuostabūs ir kitokie, nei manoma, – neagresyvūs, nors ir priglausti, daug sunkaus patyrę. Kaimynams paprašius ar atostogų metu vaikus pamokau, kaip elgtis su šunimis, kaip prieiti prie jų, kaip žaisti su jais. Tam tikra prasme man tai – ugdomasis darbas bei dar vienas savirealizacijos būdų. Jaučiu didžiulį džiaugsmą ir palaimą, kai matau, jog šunys pakelia aplinkiniams nuotaiką; kai žinau, kad šunims yra gera, kad namuose jie turi ramybę ir poilsį, jais pasirūpinta. Matau jų dėkingas akis, laimingai vizgančias uodegas – ir man to užtenka. – Dažniausiai iš prieglaudų pasiimami jauni šunys, dėl to jose apstu brandaus, senyvo amžiaus beglobių. Kaip manote, kodėl verta priglausti jau suaugusius gyvūnus? – Vyresnio amžiaus šuo labiau tinkamas žmonėms, kurie nori ne tokio aktyvaus kompaniono ar turi mažiau laiko. Tokiems augintiniams reikalingi ilgesni ramybės, poilsio laikotarpiai.