PEROS ISTORIJA TĘSIASI
PEROS ISTIRIJA TĘSIASI
Sąmoningai neminėjom tam tikrų detalių iš pokalbių su Peros „šeimininkais“, niekada nesinori kovoti šiame lygmenyje, niekada nesinorėjo skųstis, nes patys suprantame, kur veliamės. Galima diskutuoti apie tai, ar įžeidinėjimus, grasinimus verta viešinti, tačiau tai, kas įvyko vakar ryte, yra protu nesuvokiama ir viešumas tapo mūsų ginklu apsiginti. Apsiginti šiandien reikėjo ir mūsų darbuotojai. Fiziškai apsiginti. Atvykus „šeimininkams“ ir susitarus, jog elgsis protingai ir problemas spręs su atitinkamomis institucijomis, jiems, kaip ir užvakar ryte, leista pavedžioti ir pabūti su Pera. Tačiau jie nusprendė jos neatiduoti. Paėmus darbuotojai šunį į rankas, moteris griebė, stumdė, o vyras sudavė per kojas, taip, kad darbuotoja nukrito ant žemės, dar spėta pajuokauti: „sakiau, kad razborkės bus“. Atsiprašinėjimai atvykus policijai yra niekiniai, pareiškimas vis tiek bus rašomas tiek darbuotojos, tiek prieglaudos.
Iš kur dabar toks susirūpinimas gyvūnu, kuris gyveno gatvėje? Kur jis buvo tada, kai jai buvo šalta, lijo, niežėjo? Tai yra principas (turintis ir savų gerbėjų), kuris peraugo į smurtą. Kiek ilgai galėjome žaisti, kai skambutis prieš yra grasinimas ir problemos neigimas, o sekantis skambutis: niekinis pažadas, kad nuo dabar, tai jau tikrai prižiūrėsit ir taip skambutis po skambučio. Tai užburtas ratas… Tiek prieglaudos darbuotojai, tiek savanoriai (tarp kurių yra nepilnamečiai), tiek mūsų gyvūnai, turi jaustis saugūs.
Mielosios, visos prieglaudos vardu, esat nuostabios, nepakartojamos ir be galo stiprios moterys, kurioms visas kolektyvas dėkoja už išsaugotą Perą ir apgailestaujame už sumokėtą kainą.
Informacija