#parodykvaikiuijūrą

#parodykvaikiuijūrą – nuostabi mūsų savanorės Urtės mintis! Tai naujos galimybės prieglaudoje užsibuvusiems globotiniams patirti tai, ką jie patirtų turėdami tikrus namus… Tai paprastas išėjimas į miestą pasižmonėti ir pasišuniauti, ėjimas į ilgus žygius, pabuvimas lauko kavinėje, važiavimas autobusu, nuvykimas prie jūros, laiko leidimas su žmogumi gaunat jo individualų dėmesį ir daug visokių kitų veiklų… Džiaugiamės už Uršulį ir jo prasklaidytą kasdienybę

Urtė:

”

Karantino metu turėjau laiko pagalvoti apie visus, kuriuos myliu. Jų tarpe – ne vienas šuo, beveik visi jie – prieglaudinukai. Tačiau yra vienas snukutis, kuris mintyse visad išsiskiria iš kitų, tas snukutis Uršulio. Tai šuo, kuris savo vaikystę, paauglystę, o dabar jau ir brandžią jaunystę leidžia tarp prieglaudos sienų. Nors tuo jis tikrai nesiskundžia, tačiau manau, jog visi mes puikiai suprantam, kiekvienas šuo nusipelnė savų namų, vietos, kurioje visas dėmesys ir meilė bus skiriama tik toms keturioms letenėlėms. Uršulis – tobulas šuo, tik netobulas jo likimas, privertęs kentėti autoimuninę ligą, niekaip neleidžia rasti to vienintelio, su kuriuo jau bus ilgai ir laimingai. Labai norėčiau būti šia laimingąja ir parsivedus Uršių namo jam pasakyt, kad Mielasis, dabar tai ir Tavo namai, tačiau šiuo metu tokios galimybės neturiu. Bet galiu jam padovanoti daugybę džiaugsmo akimirkų ir dar daugiau pirmų kartų. Tad karantino pradžioje, kai vis mąsčiau apie tai, ką brangiausio turiu, supratau, kad juk niekas nedraudžia tuo dalintis. Taip ir gimė mano mini projektuko idėja #parodykvaikiuijūrą. Viso to varomoji mintis tokia, jog VISI nusipelno atostogų. Visi verti bent kartą gyvenime išgirsti jūros ošimą, nerūpestingai bėgioti paplūdymiu smėliui talžant veidą, o saulėlydį pasitikti kopose. Visi turi teisę šokti Basanavičiaus gatvėje skambant kvailiausiai lietuvių estradai, valgyti po penkias porcijas ledų ir vakare jausti blogumą pilve dėl vaflio su milijoonu pabarstukų. Ir nors savo mylimajam negaliu pasiūlyti namų rakto, visus aukščiau išvardintus dalykus aš jam galiu padovanoti!! Tad kodėl ne?
“A journey of a thousand miles begins with a single step”. Šiandien žengtas tas pirmasis žingsnis – išbandėme antsnukį, kuris privalomas autobusuose bei traukiniuose. Po daugyybės bandymų jį nusiimti galutinis rezultatas – antsnukio ignoravimas!!! Gera pradžia – pusė darbo, argi ne taip? Beje, tai tikriausiai buvo pirmas Uršulio pasirodymas Vilniaus centre. Tad jei pradedam skaičiuot Uršiaus pirmus kartus – nepamirškim: pirmi pietūs mcdonalde, pirmas susipažinimas su senamiesčiu, pirmas pasivaikščiojimas su antsnukiu. Man atrodo šiandien tiek.

Na o kur visa tai mus nuves? Tikrai nežinau, bet, tiesą sakant, man ir nelabai rūpi. Nors šiuo metu yra koks milijonas dalykų, kurie gali nepavykti, bet kada jų nebuvo?”