Misija įmanoma (?)

Misija įmanoma (?)

Gelbėti, gydyti, slaugyti, kas dieną rūpintis tol, kol kiekvienas, patekęs į Tautmilės prieglaudą ras savo žmogų. Kiekvienas savanoris, o dar labiau prieglaudos darbuotojas pasakys – pati geriausia, be galo džiuginanti akimirka yra ta, kai globotinis randa namus, šeimą, žmogų. O jeigu dar jis diena po dienos, mėnuo po mėnesio, metai po metų to kantriai laukė ir ….. pagaliau! Tik tai motyvuoja ir suteikia jėgų vykdyti misiją – padėti tiems, kurie sau padėti negali.

Šiuo metu turime virš 200 gyvūnų, apie pusę jų yra šunys. Viliamės, kad vieni iš jų per ilgus savo gyvenimo metus patyrė žmogaus šilumą, meilę, dėmesį, bet kiti tai pajuto tik pakliuvę pas mus, o yra ir tokių, kurie jau niekada negalės priimti to, ką iš visos širdies gali pasiūlyti žmogus, nes negrįžtamai juo nusivylę… Toliau statistika dar mažiau džiugina, nes dviejų trečdalių mūsų globojamų šunų NIEKADA (?) nepalydėsime iki jų pasiimti atvažiavusių automobilių. Kodėl? Todėl, kad tampame galutine stotele senjorams, ligoniams bei sužalotos psichikos šunims, kurių skaičius prieglaudoje dramatiškai didėja ir jau dabar sudaro apie 70 proc. mūsų globojamų šunų.

Kodėl mes jų nemigdome? Todėl, kad jie nėra beviltiški – argi senatvė yra priežastis užmigdyti? O kontroliuojama liga, neįtakojanti gyvenimo kokybės? O sunkiau adaptavęsis šuo argi praranda tikimybę surasti kantrų ir atsidavusį žmogų? Todėl tas NIEKADA turi vilties atspalvį O GAL……

Mūsų senjorai. Ar bent dalis jų sulauks tos dienos, kai galės prisiglausti prie žmogaus, kuris pasiryš priimti senuką po savo pastoge? Kuris pamatys jo akyse ne tik dėkingumą, bet ir gyvenimo išmintį, skausmą, besitransformuojantį į atsipalaidavimą, pagrįstą saugumo jausmu.

MŪSŲ. Visi iki vieno – seni, ligoti, su praeities vaiduokliais ir viltimi akyse – tiek, kiek jiems skirta. Kartas nuo karto primename Jums apie juos trumpomis istorijomis, neprarasdami vilties surasti jiems namus, kuriuose jie praleistų gražų savo gyvenimo rudenį.

Mes tikime stebuklais, lemtingais sutapimais – kitaip dirbti šio darbo būtų tiesiog neįmanoma.

Ir nekantriai jų laukiame.