Linkėjimai iš namų. Rasitis (ex. Miško Vaikis)
EKS TAUTMILIUKAI 
🙂))
“Kai Rasitis (ex. Miško Vaikis) atsirado mano namuose aš net nenutuokiau kas manęs laukia. Tai mano pirmas šuo. Pirmos patirtys ir pirmi džiaugsmai. Pernai metais gruodžio mėnesį sprendimas buvo padarytas. Iki tol ilgai dvejojau ir net keletą metų rinkausi vis skirtingas šunų veisles.
Svarsčiau, o kaip aš turėsiu keisti savo kasdienius įpročius, keliones ir viską viską. Sprendimas turėti šunį brendo labai ilgai, o tada pamačiau jį. Tokį didžiakojį ir labai liūdno veido. Nežinau ar aš jį tikrai įsimylėjau iš pirmo ar iš antro ar iš šešiolikto žvilgsnio, bet kažkaip pamiršti aš jo jau nebepajėgiau.
Ir tikrai, per šiuos vienus mūsų kartu praleistus metus viskas pasikeitė. Namai greitai buvo „apvalyti“ nuo nereikalingų ir tik dulkes renkančių suvenyrų. Pirmoji krito molinių karvių banda, tada sofos pagalvėlės, spintos stalčiai, krūvos knygų ir žurnalų, batai. Ir tada kai Rastis ketvirtą kartą nugraužė interneto laidą ilgai ilgai svarstėm ar čia jau gali būti ta riba… Ne, ribos jis niekada jau neprieis, jis tapo pilnaverčiu ir labai mylimu šeimos nariu, kurio niekada negalėčiau palikti, atiduoti, nuskriausti ar nors dieną nepamyluoti. Bandžiau išsaugoti savo viršenybę kurdama daug draudimų, deja, vienintelė vieta, kurią išsaugojom tik sau – liko lova (dėl to labai džiaugiuosi).
Per šiuos metus mes kartu daug keliavom. Taip išsiaiškinom, kad mūsų šuo loja ant jūros ir nemėgsta smėlio, kad plaukti keltu jam yra nemaloni patirtis. Kad kelionės mašina gali trukti valandų valandas jei tik šeimininkai kartu. Žinom ir, kad mėgstamiausi jo žaislai cypia, o rytais jis mieliau ilgiau pamiegos negu žadins ir tems tave į lauką. Kad be galo myli vaikus ir moka su jais dalintis net savo cypiančiais žaislais.
Kad jis be galo fotogeniškas ir mėgsta fotografuotis (pastaroji foto sesija tą tik dar kartą įrodo). Ir, atleiskite man kitų šunų šeimininkai, bet Rastis yra idealus šuo.
Galiu drąsiai ir be jokių abejonių pasakyti, kad tada kai su didele baime priėmiau sprendimą jį purviną ir išsigandusį vežtis namo, tai buvo pats geriausias mano priimtas sprendimas.
Ačiū, Tautmile, kad tada manim patikėjai ir neišsigandai mano baimės 
😉 . Ačiū ir visiems kurie kartu su manim dalyvavo Rasčio auklėjime, auginime ir mylėjime.”
Informacija