Linkėjimai iš namų. Mira ir Rita

Linkėjimai iš namų, kurie sušildo geriau už puodelį karštos arbatos 😉 …

“Vis ketinu Jums parašyti, bet… net nežinau ką. Taigi viskas nuo pradžių… Mėta (buvusi Mira) vis dar pratinasi gyventi namuose.

Kai tik parsinešiau , gal savaitę katės beveik nemačiau – paėst išlisdavo tik naktimis, o dieną slėpėsi visur kur tik rasdavo nuošalų kampą na o bet tačiau aš ją suradus pasėdėdavau šalia, paglostydavau. Mane truputi neramino , kad nuo pirmos dienos ji pradėjo šnypšti (jokių kitų agresijos požymiu nerodė); na bet aš suprantu jog taip ji tik savo baimę rodo.

Po truputi ėjo laikas, Mėtai nusibodo slėptis ir ji išlindo tyrinėti namų ir atidžiau stebėt tuos keistus dvikojus kurie su ja gyvena…

Bandžiau papirkti katę maistu. Na sauso ėdalo ji visada turi, bet norėjau palepinti „skaniukais“ deja nulis reakcijos … (pirkau įvairiu rūšiu) tačiau pastebėjau , kad ji labai mėgsta konservus (gauna jų ne kasdien tik retkarčiais kas pora dienų). Na tai aš iš pradžių sėdėdavau netoli bliūdelio, kai jau įsidrąsino patraukiau biūdelį arčiau savęs, dar po kiek laiko pradėjau ją glostyt, o dar vėliau šėriau iš rankos („skaniukus“ iš rankos duot būtų buvę patogiau).

Gal po poros savaičių pradėjo žaisti. Tiesa, pradžioje tik viena kai jau visi namiškiai suguldavo pradėdavo vaikyt kamuoliuką. Kad įsidrąsintų gaudyt mano tampoma“pelę“ prireikė dar beveik savaitės… Ilgainiui supratau , kad jai labiau patinka žaislai su plunksnom (jau trečia nupirkau – plunksnos greit sužaidžiamos).

Kai prie manęs apsiprato pradėjo mane po namus lydėt: aš į virtuvę – ir ji, aš į balkoną – ir ji. Ateina ir prie durų stebi ką veikiu. Na o kai reik grįžti į gyvenamąjį kambarį – eina pirma vis atsiguldama. Net juokinga būdavo kaip ji pasimesdavo jei mūsų ėjimo greičiai nesutapdavo – ir šnypstė, ir atbula bėgo … na bet dabar jau įprato, kad aš einu kaip noriu ir derinasi, o kartais gan naglai po kojom painiojasi (dabar jau aš pradedu bijot ,kad jei neįspirčiau)
Beje mano Mėta tikra šnekute. Kai pirmą kart su manim bandė „bendraut“ labai nustebau – kniauke, murke, šiaip neaiškus garsus leido ir mane link bliūdelio vedė – prašė konservų.

Kartais matosi jog ji nori švelnumo, trinasi į duris, kampus, baldus lyg ir norėtų būt glostoma , bet kai tiesiau ranką – nuo manęs bėga (pradžioje paglostyt galėdavau tik kai gulėdavo guolį, arba prisiviliojus maistu) ir kiek buvo laimės (man) kai galų gale ištiesus ranka ji pati palindo, kad paglostyčiau. Nuo tos dienos vis drąsėja (ir jau beveik nešnypščia, sesuo net siūlė nufilmuot ją švypščianšia, nes po kurio laiko jau net neatsiminsiu kaip dažnai ji tai darė).

Taigi kol kas tokie pasiekimai. Man vis dar atrodo , kad nepažįstu savo katės tik dabar ji pradeda rodyt kiek dėmesio jei reik, tik dabar ji pradeda šunybes krėst.”

Rita