Linkėjimai iš namų. Maja ir Larsas
Norėčiau Jums papasakoti savo istoriją, kaip ‘’įsivaikinau’’ Mają ir Larsą.
Visą gyvenimą bijojau didelių šunų, tačiau 2015 metais supratau, jog noriu labradoro retriverio. Pirkti nenorėjau, nes norėjau geriau suteikti šansą šuniui iš prieglaudos, kuris būtų bent kažkiek panašus į retriverį.
Atvykusi į Tautmilės prieglaudėlę, iš kart pamačiau juodą labradorę, kurios akys iš kart mane sužavėjo ir pirmą akimirką supratau, kad Maja bus mano šuo. Ji buvo labai meili, visiška gerietė, tik labai nenorėjo lipti į mašiną, bet puikūs Tautmilės savanoriai padėjo man ją įkelti į mašiną.
Maja buvo idealus šuo, nieko negraužė, kieme vaikščiojo šalia. Bet pasaka turėjo pabaiga, kai po dviejų savaičių ji iš niekur nieko įkando mano draugei. Atsiskleidė tikrasis jos charakteris ir praeities demonai. Po šito laukė dresūra, kantrybė bei supratimas, kad Maja nemėgsta, kai jai virš galvos yra ranka.
Po 2 mėnesių supratau, kad kas gali būti geriau jei ne daugiau šuniškos meilės, todėl pasiėmiau Larsą ir niekad nesigailėjau, nes gavau kur kas daugiau nei dvigubą meilę. Larsas buvo kitoks, jis kurtsharo mixas, neturėjo ir neturės išjungimo mygtuko. Visa laiką turi visur būti, lėkti, šokti, dalyvauti ir paloti. Toks jau mano Larsas. Taip pat jie su Maja nuo pat pirmos sekundės tapo neišskiriami, brolis ir sesuo. Vienas už kitą visados.
Inara
Informacija