Foto

Linkėjimai iš namų. Baitas (ex Samaniukas)

Dar viena jautri buvusio Tautmilės prieglaudėlės globotinio istorija, Indrės papasakota projektui neBrisius.lt

neBrisius.lt – tai projektas, skatinantis žmones pasakoti laimingas istorijas apie jų priglaustus ar išgelbėtus gyvūnus, kad užkrėstų pozityvumu vis daugiau žmonių ir taip padėtų spręsti benamių gyvūnų problemą.

Ačiū, Indre už tokią gražią draugystę ir meilę, nugalinčią visas kliūtis

Indrė ir Baitas

“Laikui bėgant išmokau skaityti jo kūno kalbą, o jis iš pusės žodžio supranta mane.”

„Šuns norėjau nuo vaikystės“ – turbūt taip skamba daugelio gyvūnų atsiradimo namuose priežastis. Ir mano istorijos pradžia panaši. Palikusi tėvų namus visada žinojau, kad vieną dieną mano namuose atsiras šuo, tačiau ilgą laiką draudžiau sau apie tai galvoti ir vis atidėliojau.

 

Viską aukštyn kojomis apvertė praėjusių metų sausio 2-osios vakaras, kai draugė iš neturėjimo ką veikti pasiūlė peržiūrėti, kokių šuniukų šiuo metu yra Vilniaus prieglaudose. Ir tada pamačiau juos: du brolius samaniukus (taip juos pavadino prieglaudoje). Visą likusį vakarą negalėjau išmesti iš galvos vieno mažo pūkuoto šuniuko… Baito brolio. Prasidėjo svarstymai, dešimtys klausimų, panika, skambučiai pasitarti su šeima, vėl panika, pažadai sau, finansų skaičiavimai, o galų gale – žinutė nurodytu numeriu.

 

Jau kitą dieną važiavome į prieglaudą susipažinti ir pasiimti savo šuniuko. Įėjus į prieglaudą mano dėmesį iškart patraukė samaniukai. „Mano“ šuniukas nenustygo vietoje ir visais būdais demonstravo, koks pasiutęs nenuorama yra. Kitas – jo perpus mažesnis brolis – nedrąsiai priėjo ir ramiai gulėjo mano draugei ant rankų. Ėmiau abejoti: „Pirmas šuo! Gal geriau ramesnis? Bet juk aš jau išsirinkau TĄ…“ Apsispręsti buvo sunku, tačiau, kaip aš tuomet galvojau, nugalėjo racionalumas. Namo važiavome su ramiuoju samaniuku.

 

Pradžia buvo sunki ir varginanti. Ką tik pasveikęs po kovos su parvo virusu, Baitas gaudė ligas vieną po kitos. Kelis mėnesius nebuvo nė savaitės be vizito pas veterinarą. Po vienos ligos buvo kita, kol galų gale po gero pusmečio nuo Baito atsiradimo mano namuose supratau, kad jau mėnesį nesilankėme klinikoje. Tokių rekordų mes siekėme pradžioje.

Negana to, netrukus pamačiau, kad tas mažas ir linksmas šuniukas staiga pradėjo bijoti visko, kas jį supa. Baito baimė žengti žingsnį lauke peraugo ir į mano nenorą ten eiti – žinojau, kad vėl reikės kovoti su nematomais demonais. Krūmas, šuo, maišas, mašina, stotelė, ŽMONĖS. Baitas nuo visko gūžėsi ir bandė slėptis. Nuo tada mano kišenė niekada nesiskiria su skaniukais. Darbas su dresuotojais, geras nusiteikimas, kantrybė ir kiekvieno pasivaikščiojimo maksimalus išnaudojimas tobulėti. Išmokau džiaugtis mažais žingsniais, užuot tikėjusis didelių pasiekimų kasdien.

 

Šiandien Baitas jau kitoks. Turi kur pasitempti (o kas neturi – paklaustų jis), bet didžioji dalis bėdų jau seniai praeityje. Tas ramus samaniukas užaugo į nenustygstantį vietoje, aktyvų, protingą ir imlų šunį. Jam patinka valandų valandas vaikštinėti, bėgioti, skaičiuoti mano kąsnius ir užsidirbti savuosius. Jo akys nušvinta, kai išgirsta žodį „kefyras“. Juokauju, kad jei egzistuotų kefyro skanukai, turbūt Baito dresūra vyktų dvigubai sklandžiau. Jis mėgsta miegoti taip, kaip miega žmonės – galvą padėjęs ant pagalvės, o gatvėmis vaikšto kaip tikras inteligentas: jeigu galima išvengti balos ir ją peršokti, būtinai taip ir padarys.

 

Laikui bėgant išmokau skaityti jo kūno kalbą, o jis iš pusės žodžio supranta mane. Jis kasdien mane kuo nors nustebina, o aš – varginu draugus istorijomis apie tai, koks mano šuo protingas. Labiausiai mane stebina situacijos, kai Baitas ko nors išsigąsta ir meta į mane žvilgsnį tarsi klausdamas: „ką darom?“, o man ištarus „viskas gerai“, iškart grįžta prie to, ką veikė, ir pamiršta, kad reikėtų kažko bijoti.

 

Nemėgstu, kai mane giria už tai, kad suteikiau jam namus. Baitas man suteikė ne mažiau, nei aš jam. Iš žmogaus, kuris nemėgo pasivaikščiojimų, tapau žmogumi, kuriam nesvarbu, koks oras,  kur ir kiek laiko vaikščioti. Svarbu su kuo. Keistai nuskambės, bet dėl jo elgsenos problemų apie dresūrą teko skaityti ir girdėti tiek daug, kad „užkabino“, ir dabar žinių gilinimas tapo mano kasdienybe. Ir ta vizganti pūsta uodegytė! Joje laimės ir meilės telpa tiek, kad net sunku apsakyti.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Kur, Kada