Linkėjimai iš namų. Arija
Greta ir Arija
“Noriu bučiuoti iki nukritimo ir bučiuosiu, o tu, žmogau, tik pabandyk uždrausti!”
Kaip Arija atsirado mūsų namuose?
Metus laiko dairiausi šunelio, ruošiausi finansiškai, emociškai ir visomis kitomis prasmėmis. Svėriau argumentus prieš ir už, pradėjau stebėti bene visas Vilniaus ir ne tik prieglaudas. Žiūrinėjau, gal kas įstrigs į širdį ir negalėsiu pamiršti. Taip atsitiko vieną dieną, kai Tautmilės prieglaudėlė paskelbė savo paskyroje Arijos nuotrauką ir istoriją. kKokias tris dienas įrašą atsiversdavau 10 kartų per dieną ir galvodavau, kaip būtų, ir tada supratau, kad tai turėtų būti mano šuo! Paskambinusi Živilei (atsakingam asmeniui) truputį nuliūdau, kai pasakė, kad teks palaukti, nes Arija šiuo metu yra laikinai globojama už Vilniaus ir kad dar kelios šeimos nori apžiūrėti ją ir pajausti, ar šunelis jiems skirtas. Maniau, na, viskas, jau paims Ariją… Tada pasakiau sau: arba Arija, arba dar lauksiu ir neturėsiu šuns. Laimei, aš sulaukiau Živilės skambučio, kad galime atvažiuoti. Pamačiusi Ariją net nepastebėjau, kaip pradėjau pildyti dokumentus, nors atvažiavau tik pažiūrėti! Taip Arija atsirado mūsų šeimoje.
Kokia Ji? Princesė įnoringoji. Noriu valgyti, bet nevalgysiu, kol šalia nesėdėsi, noriu keltis savaitgalį 05:50 val. ryto ir eiti žaisti – Tu kelsiesi kartu. Noriu bučiuoti iki nukritimo ir bučiuosiu, o tu, žmogau, tik pabandyk uždrausti! Noriu, draugauju su katinais, noriu, aploju juos, įvairiai, kokia princesės nuotaika, taip jau ir bus!
Tiesa, nebuvo lengva ir dabar nėra, bet mes dirbame. Buvo visko – ir sisiojimo visur, bet kada ir bet kiek. Buvo ir susipykimų dėl amžinai išnešiotų kojinių, buvo ir dramatiškų įsižeidimų, kai šeimininkams reikia išeiti į darbą ir ji turi likti narve. Bet svarbiausia, aktyviai leidžiame laiką, bėgiojame miške, žaidžiame su kaimynų šunimis. Tiesa, didesniam džiaugsmui užtenka ir agurko gabalėlio! Deja, bijome lauke visko… Mašinų, kitų žmonių, paukščių ar medžių ošimo, bet jei ilgiau pabūname, viskas pasidaro geriau. Išaugsime!
Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad šuo gali suteikti tiek meilės. Man jos pažadinimai ryte ir tas uodegos vizginimas bei akių kontaktas, kai pareini namo, tas jos dėkingumas, kai glostai ją, kai išleidi iš narvo, atperka visas išdaigas ir blogumus, kurie pasitaiko, tačiau pasitaiko labai retai.
Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė
Šaltinis neBrisius.lt
Informacija