Linkėjimai iš namų Transformacijos 5

Linkėjimai iš namų Transformacijos 5

Lutas. Jis, mažutis, sergantis, išsekęs, buvo paliktas prie prieglaudos durų dėžutėje su rašteliu. Buvo teigiama, kad kiemo vaikai vos jo neužtampė žaisdami. Matyt, ankstyvi patyrimai ir gydymas, kuris sekė prieglaudoje, taip įbaugino katinuką, kad jis paniškai bijojo prisilietimų. Būdavo atidarai naro duris, tiesi ranką link jo, o jis susigūžia, šnypščia, ir tiek tame šnypštyme bejėgiškumo jausmo aidėdavo… Uždarai narvelio dureles, tvarkaisi šalia, jau girdi kaip Lutukas išdykauja vienas su savo žaislais, vartosi laimingas. Tada mąstėme sau: “Lutukui labai reikia mylinčio žmogaus, kuris padėtų jam paleisti jo slogius prisiminimus…” Ir toks žmogus atsirado. Toks žmogus ėmė ir neišsigando jo baikštumo ir padovanojo jam nuostabų gyvenimą. Miglė pasakoja apie tai, kaip susidraugavo su Lutu ir kaip jam sekasi namuose:

“Kai Lutą pirmą kartą pamačiau narvelyje jis taip drebėjo, kad girdėjosi kaip kalena dantys. Nuo to karto mano širdis priklausė tik jam. Tik bėda buvo ta, kad jis paniškai bijojo žmogaus, agresyviai reaguodavo net kai stovėdavai šalia narvo. Bet širdis jautė, kad įveiksiu jo duodamus iššūkius. Kantriai sėdėdavau prie jo ir pasakodavau koks jis iš tiesų yra geras ir nėra ko bijoti. Taip ėjo valandos, dienos, savaitės, kol galiausiai šnypštimą pakeitė tyla, kuri galiausiai perėjo į smalsumą “kas vis tik tas žmogus”. Su vienu pirštu atsargiai paglosčiau ausį, po to sekė delnas ir vis daugiau paglostomų kūno vietų. Širdis tiesiog sprogo iš džiaugsmo, norėjosi cypti ir išrėkti visam pasauliui apie pažangą! Viskas, sakau, drauguži, važiuojame namo!

Namie kelios savaitės gyvenimo po lova, bet nebuvo taip sunku jį išvilioti, nes jis žinojo mano balsą. Švelniai pakalbintas išlįsdavo apsidairyti. O apsipratęs aplinkoje po truputį, nejučia jis tapo valdovu, nuo kurio malonės priklauso ir aplinkinių gyvenimas. Vyras šalia manęs sėdėti negali, kerta į koją, šuo arti prie lovos eiti negali, tuoj gauna per ausį ( nestipriai). Laukiausi vaiko, Lutukas pradėjo visada miegoti šalia pilvo, murkdavo taip stipriai, kad vibracija per visą kūną vilnijo. Gimus dukrai truputį bijojau kaip jis reaguos, bet jis pasirinko sargybinio vaidmenį. Dabar miega šalia vaiko, leidžiasi būt pakibintam. Žiūriu aš į jį ir atrodo nieko sudėtingo nepadariau, tik laikas ir kantrybė iš laukinio agresyvaus katino padarė jį visiškai atsidavusiu namų valdovu. O kiek tokių laukia savo žmogaus ir nesulaukia… Šiandien aš džiaugiuosi jo mestu iššūkiu man!”

P.S. Buvusių tautmiliukų šeimininkų labai laukiame mūsų grupėje “Tautmilės prieglaudėlė. Kai aš radau tave”. https://www.facebook.com/groups/993829787709693

 

P.P.S. Prisidėti prie mūsų veiklos galite kiekvienas – padovanokite mums savo 1,2 proc. Kaip tai padaryti, rasite čia https://tautmilesgloba.lt/1-2-gpm/