Linkėjimai iš namų 🍀 Transformacijos 6

Šuo ir kariamas pripranta – geriausiai ankstesnį Kori gyvenimą apibūdinantis posakis.

Nežinia, kur ir kada gimusi. Nežinia, ir kaip atkeliavusi į namus, kuriuose dažniau buvo prisimenami velnio lašai, nei ji. Grandinė, sukiužusi būda be šildančio šiaudo, dažniau tušti, nei pilni dubenėliai, o ir tie per toli, kad pasiektų – buvo vieninteliai, Kori suprantami namai.

Taip ir gyveno ji, stebėdama gatve praeinančius gyvenimus – visus juos garsiai apskalydama. Iš beviltiško vienišumo, kurio pati nesuprato.

Savo šeimininkų karts nuo karto pamirštama, o visų kitų ir visiškai – ji sulaukė seniai neregėtos žiemos. Ir lyg nebūtų gana atšiaurių pūgų, bei stingdančio šalčio, Kori pamiršo ir jos šeimininkai. Paskendę tuščio plastikinio butelio dugne, jų namo kieme gyvenančio šuns dubens dugno, jie niekuo ir nebepildė.

Neverta spėlioti, ką sniegu, vis labiau apdengiamas šuo galvojo, tačiau ji ėmė skalyti dar garsiau. Dar ilgiau. Kiekvieną dieną. Lyg jausdama, jog ateina geliantis, žudantis šaltis.

Ir ją išgirdo.

Nakčia ateinantys žmonės (kad girti šeimininkai neužpultų), atnešdavo maisto ir vandens. Apskalydama ir traukdamasi tiek toli, kiek leidžia grandinė, Kori laukė, kol žmonės pasitraukdavo ir tik tada puldavo godžiai puotauti, užsigerdama spėriai šąlančiu vandeniu.

Visi žinojo, kad taip tęstis toliau negali, tad ilgai netrukus, atvyko uniformuoti dėdės, kurie visgi įvertino, jog Kori gyvenimas atitinka būtinąsias išgyvenimo sąlygas, ir tik įpareigoję šeimininkę per šalčius įsileisti ją į tokiu pat beviltiškumu dvokiančią trobą, išvyko savais reikalais.

Taip Kori dingo iš akiračio mėnesiui, o gal ir ilgiau… Niekas nežinojo, ar ten ji buvo šeriama, ar turėjo vandens ir ar buvo toje nekūrenamoje troboje nors koks šiltesnis kampas.

Kurį laiką niekas nežinojo ir to, kad Kori šeimininkė galiausiai paliko šį pasaulį… o kūno atvykę pareigūnai, jau ne pirmą parą badaujantį šunį, natūraliai atrankai tiesiog išleido pro duris.

Ir nors atrodo, kad blogiau būti ir nebegali, iš tiesų čia ir prasidėjo Kori kelias link gražesnio gyvenimo. Baikštų ir švelnaus prisilietimo nemačiusį šunį, jaukintis sekėsi per ilgai. Tad tie, kas per didžiuosius šalčius ją šėrė, pasitelkę į pagalbą šunų gaudyklę, įkėlė ją į automobilį ir patraukė ten, kur gimsta gražesnis rytojus.

Kas keisčiausia, Kori nepanikavo. Pirmą kartą automobilyje, ir didžiuliame narve… ji tiesiog ramiai gulėjo ir žvelgė į ją kažkur gabenančių žmonių akis.

Galbūt jautė, gal suprato, o galbūt tai akimirkai, galutinai pasidavė.

Niekas nežino ir to, ar šiandien, nebekęsdama alkio, troškulio, šalčio ir abejingumo – ramiai tysodama ant mylinčio žmogaus sofos – ji dar kartais atmena tą dugną, kuriame teko gyventi. Tačiau svarbiausia turbūt tik tai, kad ji pagaliau turi tai, ko nusipelno kiekvienas šuo – pilnus dubenėlius, šiltą guolį, antkaklį ir iš visos širdies mylintį šeimininką <3

P.S. Buvusių tautmiliukų šeimininkų labai laukiame mūsų grupėje “Tautmilės prieglaudėlė. Kai aš radau tave”. https://www.facebook.com/groups/993829787709693

P.P.S. Prisidėti prie mūsų veiklos galite kiekvienas – padovanokite mums savo 1,2 proc. ❤ Kaip tai padaryti, rasite čia https://tautmilesgloba.lt/1-2-gpm/

Kur, Kada

2021-03-29