Laukimas

Laukimas. Kažko galbūt jau „uostyto“, pažįstamo, tik reiktų trumpo laiko tarpo prisiminti kaip tai atrodė kažkada…. o gal ypatingo, visiškai naujo ir dar svetimo, keliančio baimę, bet pūkuotos sielos gilumoje slaptai trokštamo.

Nepriklausomos, išdidžios, vaidinančios viena prieš kitą ir prieš visus aplinkui „Aš pati sau. Aš nepriklausoma. Aš be Jūsų visų esu be galo katiniškai laiminga“, prieglaudoje jos laukia savo asmeninio psichologo, kuriam namuose užlips ant kelių ir išmurks savo “nepriklausomo” gyvenimo istorijas ir pasidžiaugs buvimu kartu, mėgausis žmogaus draugija, saldžiu žmogaus grįžimo po darbo laukimu ant palangės, tyliais ir atsargiais judesiais bei žingsniais ankstyvais rytais, nuostabiu šaldytuvo durelių atidarymo garsu…

Vaidindamos nekantrias, jos moka laukti. Rodydamos savo dirbtinį pasipūtimą, jos moka mylėti. Ne savo pasirinkimu gavusios tikrų tikriausią nepriklausomybę, jos laukia dienos, kai išgirs žodžius TU – MANO.

Vien Tautmilės prieglaudoje jų virš 150 ….. bet laisvų vietų ant kelių žymiai daugiau