Laiminga mažylio Kuzios istorija

Norime su jumis pasidalinti laiminga mažylio Kuzios istorija.

Praėjusio pirmadienio vakarą kartu su Tautmile važiuodami po darbų prieglaudos sodyboje, gavome pranešimą apie šunelį, įkritusį į šulinį. Skambinusi moteris pasakojo, kad šunelio mama nuvedusi ją prie šulinio, kur ji ir išgirdusį šunelio liūdną inkštimą. Pasak moters, greičiausia, pagalbos jis ten pralaukė kelias dienas…

Nieko nelaukdami nuvykę į vietą, pamatėme aukštomis žolėmis apaugusį, tik pusiau dangčiu pridengtą šulinį. Kartu nutraukę nuo jo dangtį ir nusileidę žemyn, radome baltą išsigandusį stebuklėlį – matyt, lakstė užsisvajojęs žolėse ir nepastebėjo plyšio, jį praryti tykojusio. Žavimės kalytės motiniškumu. Ji rado būdą prisivilioti pagalbos ir padėti mažyliui!

Nuvežtas į laikiną namų globą šunelis gėrė godžiai vandenėlį, glaudės, šildės ir netruko atkusti. Greitai atsiliepė ir Žilvinas su Ramune, kurie nusprendė šiam žaviam šuneliui suteikti namus. Atvyko su juo susipažinti, grožėjuosi juo koridoriuje. Pro šaly ėjo kaimynai nešini mažute dukryte – ji irgi pilna džiaugsmo puolė prie šunelio, bučinuką padovanojo, o nešama tolyn, atsisukusi dar džiaugsmingai krykštavo – Kuzia! Kuzia!

Taip ir pavadino Žilvinas ir Ramunė savo naująjį šeimos narį ir išsivežė supažindinti su kitais savo namų gyventojais – juodule kate, minkštu triušiuku ir viršiausia namų šeimininke ilgauodege žiurke.

Būk laimingas, mažyli Kuzia! <3

O jei kada pamatytume neuždengtą ar blogai uždengtą šulinį, nedvejodami uždenkime jį ar pasirūpinkime, kad jis būtų uždengtas, kad nė viena gyvybė neužgestų jo tamsoje…