Laimės istorija: Lutas ir Miglė. Linkėjimai iš namų <3

Laimės istorija: Lutas ir Miglė. Linkėjimai iš namų <3

Lutas pakliuvo į prieglaudą mažutis, labai nusilpęs. Radome jį dėžutėje prie durų su rašteliu, kuriame buvo pasakojama, kad nebuvo kitos išeities – kiemo vaikai būtų jį visai užtampę žaisdami. Gydėme Lutą išsijuosę. Matyt, ankstyvi siaubą varantys patyrimai ir vaistai, švirkštai taip įbaugino katinuką, kad jis augo pas mus paniškai bijodamas prisilietimų. Būdavo atidarai narvelio duris, tiesi ranką link jo, o jis susigūžia, šnypščia ir tiek tame šnypštime bejėgiškumo jausmo aidėdavo, kad taip skaudėdavo širdį bandant jį paliesti ir pratinti prie prisilietimų… Lutukui labai reikėjo mylinčio, labai atidaus, atsidavusio, kantraus, nepasiduodančio, supratingo, atjaučiančio žmogaus, kuris padėtų jam paleisti slogius prisiminimus, ir toks žmogus atsirado! Mūsų savanorė Miglė! Ji kantriai ir atidžiai vis tiesė ranką į jį paglostyti, vis šnabždėjo švelnius žodžius, vis kvietė lįsti iš narvelio ir eiti tyrinėti pasaulio ir galiausiai išsiviliojo jį. O juk gamtos, laisvės ir meilės terapija daro stebuklus. Žingsnelis po žingsnelio viskas pasikeitė. Jau kelios dienos, kai Lutas vakarus leidžia ant sofutės Miglės pašonėje 🙂 Šiandien Lutas visiškai kitas katinėlis – žmogumi pasitikintis ir juo tikintis. Kaip įkvepia tokios istorijos! Miglė sako, kad dabar visiška pilnatvė jos širdy, kad Lutas atvėrė jai savo širdį ir tapo didžiausiu murkliu. Labai džiaugiamėėėėės už jų draugystę!