Ir lašas jūroje gali tapti galinga banga 🌊 Tautmilė

Jei su Tautmile būtume susitikę prieš 10 metų, kalbėtume ne apie gyvūnus, o apie fotografiją ir knygų maketavimą. Būtent šios veiklos tuomet buvo jos pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Tačiau pakeliui į pajūrį rastas šuo Tautmilės gyvenimą gerokai pakoregavo. „Radau degalinėje. Važiavau filmuoti į Klaipėdą, susitariau su degaline, kad, kai grįžinėsiu, pasiimsiu. Ir viskas. Kai radau šunį, jam nebuvo vietos prieglaudoje, į kurią kreipiausi. Po to, kai įlendi pati, supranti, kad reikia tų rankų. Reikia. Jų mažai ir mažai, ir mažai. Ir kažkaip įsitrauki. Čia… na kaip liga“, – pripažįsta Tautmilė.

Po šio įvykio Tautmilė pradėjo savanoriauti prieglaudoje „SOS gyvūnai“, vėliau bendradarbiavo su „Lese“ ir mažus šuniukus priimdavo laikinai globai namuose. Galiausiai, sako Tautmilė, nuosavame bute pasidarė tiesiog per ankšta. „Ten vienu metu buvo riba tarp protingo ir gero. Na daugoka. Vienu metu mano virtuvėj miegodavo 15 šuniukų. Bet mažyliai“, – nenoriai pripažįsta pašnekovė.

„Bičiulis davė garažą, pats išbetonavo, kad tik toliau nuo namų, – tolimesnį kelią prisimena ji. – Metus ten išbuvom, gal trupučiuką ilgiau, bet po to jau ieškojom naujų patalpėlių.“ Paklausta, iš kur gavo lėšų pradėti šią veiklą savarankiškai, Tautmilė šypsosi, kad tuo metu uždirbdavo pati. „Tai visi pinigai, visos santaupos tam ir buvo suinvestuotos?“ – teiraujuosi.

„Mhm. Ne vaikui, ne manai, o šunims. Aš iki šiol dar jų atsiprašinėju. Vis tiek reikia mokėti derinti tuos dalykus. Nelabai gera atsiminti tą laikotarpį, bet kartu ir gera. Tikrai jaučiausi, kad esu pionierė pati sau. Išeidavom į Buivydiškių parką su šunimis, trimis katinais, daug vaikų prisirinkdavo. Buvo toks labai gražus etapas“, – prisimena pašnekovė. Ar dabar jau moka paskirstyti savo laiką? Tautmilė juokiasi – dabar jau neturiu prie ko derintis, vaikas užaugo.

O taip tai kasdieną tie bjaurūs įvykiai. Tokių išskirtinių nėra. Tas, kuris šiandien nutinka, ir yra išskirtinis. Kartais jau nebeužtenka jėgų tą išgyventi. Neišeina į tai neįsivelti, žiūrėti per atstumą“, – pripažįsta Tautmilė.

Kita vertus, sako prieglaudos įkūrėja, jos pagalba gyvūnams be žmonių paramos taip pat būtų neįmanoma ir džiaugiasi, kad gerų, sąmoningų žmonių mūsų visuomenėje yra daugiau nei skriaudėjų. „Tik iš žmonių paramos. Iš dangaus neprikrenta nieko. Tik žmonės. Jie mato mūsų darbus ir tiek – tikrai ir perka daiktus, ir dalį gydymo apmoka, bet apskritai mūsų visi finansai yra iš žmonių.

Moteris atvirauja – ši veikla pareikalauja daug vidinių resursų, tačiau be jos savo gyvenimo jau neįsivaizduoja. „Yra minučių, kai nesigailiu ir didžiuojuosi tuo, ką padariau. Bet, be abejo, yra minučių, kai palūžtu. Tikrai yra. Nuovargis arba nesiseka, arba blogas periodas, arba atsiranda tarp žmonių nesusipratimų. Tada atrodo, kad gal netinkamas šiai veiklai. Bet, nu atsiprašau, po dešimt metų persigalvot… Dabar gali tik bandyti tobulinti, mokytis iš savo klaidų, bet kažkaip persigalvot nebeišeina. Čia taip pat, kaip iššokus su parašiutu persigalvot“, – sako pašnekovė.

Paklausta, ar dabar gyvūnų gelbėjimas bei priežiūra yra jos darbas, ar gyvenimo būdas, Tautmilė atsako nė nedvejodama: „Ir darbas, ir gyvenimo būdas. Į pasimatymą visada pavėluosi“.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/multimedija/paramos-galia/pakeliui-i-pajuri-rastas-suo-gyvenima-apverte-aukstyn-kojomis-kartais-jau-neuztenka-jegu-ta-isgyventi.d?id=86957269

Informacija

2021-05-02