Apie prieglaudą mūsų nuolatinių pagalbininkų akimis

Šios dienos herojai

Daug kam tikriausiai ne naujiena nuvykti į kurią nors prieglaudėlę, bet visgi rašau… Kamelija – ramutėlė pensininkutė, vis dar labai žvali, o jos ausų kraščiukai pasivaikščiojimo metu (video) juda kaip per hipnozės seansą. Patikėkit, neįmanoma atitraukti akių. Antroji – jauna vakar sterelizuota, didžiuliu satelitu padabinta juodoji Tesu. Dar sunku nustatyti teisingą judėjimo trajektoriją, kad tas prakeiktas satelitas nesibrūžintų tai į akmenį, tai į kelkraštį, tai dar kur… bet jai pakėlus galvą pamatai tą šelmišką žvilgsnį: “Gal šiek tiek pakvailiojam?”, ir šypseną nuo dūšios. Trečioji – gigantiška pensinio amžiaus damutė, vardu Dama. Savanorė perspėjo, kad greičiausiai “…eis tik iki ano medžio.” Buvau išdidi, nes pavyko įkalbėti pasivaikščioti net iki trečio medžio. O po to pardon – metas namo… Ketvirtasis vaikinas pačiame jėgų žydėjime – akliukas, vardu Partizanas. Seniai jau neteko lėkti su vėjeliu paskui tokį stiprų šunį, na, gerai, truputį perdedu, ne taip lengva mane išjudinti iš vietos… Maniau, reikės jį globoti, o jis nusičiurškė ant artimiausio kelmo ir sako: “Tetule, laikykis, dabar pažiūrėsim, katras iš mūsų aklas”, ir bėgte. Žolytė, bortelis, medis, akmuo, laiškas ant šiukšliadėžės – viskas buvo susemta ir suimta į save žaibišku greičiu. Teko pripažinti, kad Partizanas buvo teisus… Kodėl rašau? Nes šiandien kuo aiškiausiai pačiupinėjau “seną” ir “aklą” ir mano susikūprinusi nuomonė apie juos smarkiai išsitiesino. Už šiandienos patyrimus dėkinga “Tautmilės prieglaudos” savanoriams ir bendražygei, vardu Augustė Argustaite. Be jos gal būčiau patingėjusi per tokius karščius…

#Tautmilėsprieglauda