Apie katės ir katinus…

Išmesti, palikti prie prieglaudos durų, miške, palei kelią, „netikėtai“ sulaukti… Ne dešimt ir ne penkiasdešimt. Patekę į prieglaudos narvus ir uždaryti juose keliom savaitėms ar mėnesiams, o gal net metams… Gyvenimui praktiškai be žmonių draugijos, minimaliai kontaktuojant su žmonėmis, neturėdami progos papasakoti savo išmurkentų gyvenimo istorijų, savo pamatytų gatvių vaizdų, savo baimių, savo lūkesčių, savo svajonių. Ir vis laukdami tos ypatingos dienos, kada ateis pasiimti jų: visai jaunučių, galbūt laukinių, nepažįstančių žmogaus rankų niekada savo gyvenime; subrendusių, galbūt dar teturinčių spalvotų prisiminimų apie savo kažkada gyventą jaukų naminį gyvenimą; pagyvenusių, visiškai praradusių viltį pamatyti ar dar egzistuoja kas nors be prieglaudos narvo, kurio turi dalintis su tokiais pačias likimo draugais, kur turi patys ieškoti žaidimų, laukti bent savanorių , kad visiškai neatprasti nuo žmogaus ir suprasti, kad jie ateina iš kito pasaulio. Pasaulio, kuriame yra saulė, vėjas, žolė, nes žmogus atneša su savim jų kvapą. Pasaulyje, kuriame kol kas pritrūko ar neatsirado vietos jiems ir jų murksėnčiam pasakojimui…