Apie kalytę Perą <3
Apie kalytę Perą 
<3
(Istorijos pradžia čia: https://m.facebook.com/story.php?story_fbid=3401133563234911&id=246004585414507)
Klausimai: „Kada žmogus tampa šeimininku ?“ ar „Ką galima vadinti šuns namais?“ šiandienos kontekste mums aktualūs kaip niekad. Senjora Pera (anksčiau vienų vadinta Muse, kitų Hačiko) pas mus atvyko iš Lentvario. Prieš kelis metus mirus močiutei Pera taip ir liko jos laukti gatvėje, kai šitaip skauda dėl netekties.
Joks šuo neturėtų būti kankinamas parazitų, siurbiamas trisdešimties erkių ar nešioti pešančius kaltūnus ant snukučio, galvos, kojų, pėdų, nugaros…. Pera TURI būti balta, TURI būti skiepyta, TURI vykti pas veterinarą. Tai yra neatsiejamos priežiūros sudėtinės dalys, už kurias atsako šeimininkas.
Didžiąją dalį dienos Pera praleido prie sankryžos, kadangi kieme ji lojo, o vedžiojama būti negalėjo, nes anot „šeimininkų“ nepripratusi prie pavadėlio. Jie taip pat sako, kad Pera yra prižiūrėta, apkerpama kartą per metus prieš vasarą, o erkėm jau tapusi atspari, nes lakstydama po laukus jų visada turi tuntą, tad jas išrinkinėti nėra prasmės. Nuvežti Perą pas veterinarą reikalo niekada nematė: išplikusi, pajuodavusi, pleiskanota nugara, kurtumas…
Pažiūrėjus į Perą nesuvokiamos tampa „šeimininkų“ pretenzijos: prieglauda pavogė jų prižiūrėtą šunį. Grasinimai, psichologinis teroras skambučiais, policija, gyvos konfrontacijos yra kaina už tai, jog Pera BŪTŲ čipuota, BŪTŲ skiepyta, būtų sterilizuota, BŪTŲ apsaugota nuo parazitų, BŪTŲ gydoma, BŪTŲ saugi bei svarbiausia – BŪTŲ laiminga.
Esmė ne tame, kur ir kaip šuo gyventi pripratęs, esmė – kaip jis nusipelno ir turėtų gyventi. Visų darbuotojų bei savanorių vardu mes pasižadame ją mylėti taip, kad bent minutei Pera pasijaustų lyg savo močiutės myluojama.
Peros kelionė yra priežastis prisiminti kuo gyva, paremta mūsų veikla, dar kartą atsakant sau ir kitiems į minėtus klausimus:
1) Gatvė, sankryža negali ir neturi būti šuns namais, net jei jis taip ir pratęs, jie turi teisę gyventi geriau. (na, o „šeimininkams“ daugiau tikrai neverta argumentuoti absurdiška statistika, kad kurčio šuns niekad taip ir nepartrenkė, padarysime viską, kad tokios tikimybės nebūtų);
2) Žmogus išduodantis maisto davinį dar nėra šeimininkas.
(Norint jais tapti, turite visapusiškai prisiimti atsakomybę ir užtikrinti gyvūno gerbūvį);
Išvada: veikla gyva ir paremta tuo, jog mūsų ir „šeimininkų“ atsakymai nesutampa.
UPDATE:
Trakų rajono savivaldybė pritarė ir perdavė kalytės globą prieglaudai.
Kadangi Pera yra draugiška kitiems gyvūnams, ji gyvena šunų kambaryje palaida, globotinio Uršulio nubučiuota.
Informacija