O šiandien apie Kerį :)
Gražus, auksinis, vyresnis nei vidutinio amžiaus (pačiame jėgų žydėjime 🙂 ) katinukas nuobodžiai leido dienas prieglaudos narve prie lango (prieglaudoje tai viena geriausių vietų, nes bent kiek galima užmesti akį į išorinį pasaulį). Juokaudavome, kad amžinai galima žiūrėti į tris dalykus: į ugnį, į vandenį ir į tai, kaip Keris prausiasi 😀
Išlydėjome mūsų aukselį į namus dar žiemą, bet praėjus keliems mėnesiams jis grįžo į priegaudą (priežastis – nesinaudojo katinišku WC…)
Paliūdėjom kartu su Keriu kelias dienas, bet kadangi liūdėti laiko ypatingai daug neturime, sugalvojome veikti racionaliau – užsiėmėm naujų namų paieška. Kas ką rado: mes jam šeimininkus ar šeimininkai Kerį – dabar jau nepamename 🙂 , bet pamojavo mums Keris savo auksine letena ir iškeliavo į naujus namus, kur puikiai laikosi.
Linkėjimai iš namų: “Greit prisirišome prie jo, atrodo visą laiką taip kartu ir gyveno. Šiaip jis labai protingas katinas, greitai aklimatizavosi, jokių problemų su dėžutės reikalais. Atrodo, kad jam čia, su mumis, labai patinka. Jau patį pirmą vakarą miegojo tarp mūsų, žaidė ir lipo ant kelių. Visada, tik atsisėdus ar atsigulus ateina ir nori prisiglausti. Ir visada taip protingai pasižiūri, tiesiai į akis. Ačiū labai Jums už šį nuostabų padarėlį.”
Ačiū Jums! Tiems, kurie neskaičiuoja gyvūnėlio metų, kurie įsiklauso į savanorių patarimus, kurie neišsigąsta kažkokių „bet“, kurie nežino žodžio „aš nesugebėsiu“. Ačiū už Jūsų atviras istorijas ir padrąsinimus, ačiū už Jūsų realius darbus 🙂 .
Kur, Kada