Linkėjimai nuo sesių
2016 m. pavasarį iš sanitarinės tarnybos į prieglaudą atkeliavo šunelių vada. Keli broliukai ir sesutės greitai pasidovanojo, o dvi kalytės Keri ir Saira užaugo nemačiusios pasaulio už prieglaudos ribų – gimusios matomai gatvėje ir žmogaus artumo jos nesuprato, o ir vien savo išvaizda pavergti lankytojų širdžių negalėjo. Be galo uždaro būdo, pasitikėjo tik tais, kuriuos dažnai matė.
O šiai dienai ir vėl turime apčiuopiamą įrodymą to, kad žmogaus meilė ir kantrybė bei noras padaryti kažką laimingu gali nuversti kalnus. Gyvūnai, kurie nesupranta kaip galima gyventi, bet visa savo nedrąsia širdimi to troško, pasiduoda greičiau už kalnus 🙂 .
Kerė į namus iškeliavo pirmoji. Pirmas mėnuo buvo išties sunkus, nes kiekviena diena naujoje aplinkoje Kerei buvo kaip naujas išbandymas: reikėjo iš naujo pratintis prie šeimininkės ir jos šeimos, prie vedžiojimo, prie kas dieną pasikartojančių, bet jai naujų namo garsų. Bet ir vėl tereikėjo tik laiko ir kantrybės – po poros mėnesių ledai pajudėjo 😉 . Dabar Kerė laikosi gerai, labai mėgsta žaisti su šunimis, išmoko komandas – duoda leteną, gulasi, rodo pilvą, apkabina šeimininkę bei saldžiai miega šeimininkų lovoje . Kerė vis dar jaunatviškai padūkusi: kaip vėjo nešama bėga per aikštelę, laukus ir krūmus. Vis dar pribijo svetimu žmonių namuose – svečiams atėjus vis dar slepiasi vonioje 🙂 . Dažnai išvažiuoja pavasaroti į kaimą, kur turi savo širdies draugą, o susitikę vienas nuo kito nenueina ir visas išdaigas krečia kartu.
Saira – bailiukė, kuri pirmą kartą paduodant vedžioti svetimam žmogui, įsispirdavo savo letenom, lyg įsikabindama žemę, visu savo kūneliu rodydama, kad nepasitiki, bijo, žvilgsniu ieškodama jau pažįstamo žmogaus akių… Net mums kartais atrodė beveik beviltiška sulaukti taip padėti jai pasiruošusio žmogaus. Bet vieną dieną išmušė ir jos laimės valanda 🙂 : Saira iškeliavo į Druskininkus jauno vyro draugijoje, kur gyvenant jo nesėslaus gyvenimo būdu jei teko priverstinai greitai adaptuotis 🙂 . Saira visa savo maža ir gležna širdimi labai prisirišo prie jo, tapo ištikima kompanione. Jei viskas leidžiama – miega lovoje, vaikšto dažnai ir daug po pievas ir miškus, laisvai bėgioja be pavadėlio ir paklusniai pati grįžta pas šeimininką. Atsigavo, priaugo svorio , pražydo. Po kurio laiko į tuos pačius namus iš kito prieglaudos atkeliavo pas ją draugė – Braškė 🙂 . Susidraugavusios, abi padūkusios, abi paragavusios prieglaudos gyvenimo, abi dabar laimingos.
P.S. Turime dar tokių Kerių ir Sairų, laukiančių kantrių žmonių, nebijančių iššūkių. Žmonių, norinčių padovanoti savo meilę, savo sielos dalelę, skirti savo namuose kampelį ir tokiems gyvūnams iš kurių švelnumą ir dėkingumą gaus ne pirmą gyvenimo jų namuose dieną. Bet šiek tiek palaukti tikrai verta 🙂 .
Sairos ir Kerės istorijos:
Kerė:
Kur, Kada