Smiltė (sodyboj)

Rūšis	Šuo
Vieta	Vilnius
Lytis	Patelė
Amžius	4-8 metai
Veislė	Mišrūnas
Sterilizacija/kastracija	Atlikta
Ūgio kategorija	Vidutinis (30-60cm ties ketera)
Kailio tipas	Trumpaplaukis
Pagrindinė spalva	Pilka

Susidomėjus ar kilus klausimų, kreipkitės į mus:

2020 m. vasaris

IEŠKOME NAMŲ Smiltei

Bėga metai, o mūsų gilaus žvilgsnio Smiltutė vis dar pas mus :/ Kas gi bus tas, kuris šiai mielai ir išskirtinei šunytei padovanos savo širdį ir namus!? Taip norėtųsi, kad ilgai namų, savų, tikrų, jai jau nereikėtų laukti. Pas mus juk jau maždaug septynerius metus ji :/

Smiltei labai tiktų namai, kur daug gamtos aplink. Ji šiek tiek kukloka naujose vietose, su naujais žmonėmis, nepratusi prie gatvių šurmulio. Taip ilgai prieglaudoje, kad tikrai reiktų šiek tiek naujųjų šeimininkų kantrybės, kad sulauktų, kad Smiltė atsipalaiduotų ir apsiprastų naujoje vietoje. Smiltė labai įsidėmi žmones, ir jeigu jau turi numylėtinių, tad visa širdimi jų buvimu šalia džiaugiasi. Smiltė prieraiši. Labai daili, rudų akių, protinga. Labai trokštam Smiltei namų – saugių, tikrų ir šalia žmogaus – mylinčio, nuoširdaus. Tai yra tobulas šuo gyventi namie – ji nieko neima, niekur nelipa, nieko negadina. Jeigu daro kažką, kas negalima, užtenka vieną kartą rimtu balsu tai pasakyti. Viskas. Šventa. Ji daugiau niekada to nedarys.

Taip suskausta širdį pagalvojus apie tokius prieglaudoje užsibuvusius šunis. Net liūdesys suima, nes juk galėtų džiaugtis sau ir jie individualiu dėmesiu ir meile savo tikruosiuose namuose, o vis prieglaudoje. Gal nepakankamai stengiamės parodyti ją žmonėms, gal taip įpratę, kad jie prieglaudoje, kad nepapasakojame apie juos pakankamai, kad pritrauktume dėmesį galimų šeimininkų, gal netinkamai ieškome jiems namų… Bet mes, savanoriai, matome šių užsibuvusių prieglaudoje šunelių nuostabumą, išskirtinumą ir mielumą ir taip kviečiame ir jus atkreipti į juos dėmesį. Šįvakar jūsų dėmesio prašosi Smiltė <3

Pastebėkit šitą mielą kalytę ir padovanokit jai namus <3

+370 650 71786, Tautmilė

Daugiau apie ją: https://www.facebook.com/TautmilesPrieglaudele/posts/3260791507269118

ir čia: https://tautmilesgloba.lt/gyvunai/smilte/

Apie jos patekimo į prieglaudą istoriją čia: https://www.facebook.com/TautmilesPrieglaudele/posts/161086640681902

2018-05-25

Rytinė gimnastika – gera dienos pradžia :D.Mūsų Smiltė labai laikosi figūros , tad kiekvieną rytą, prieš einant poguliuko visai dienai, kaip reikia prasimankština bent 60 – 90 sekundžių 😉 . Kad ir kaip būtų sunku keltis rytais, panaudojame visą savo valingumą, atsimerkiam , šokam ant grindų ir kartojam pratimus paskui mūsų Smilteinę 😀

Posted by Tautmilės Prieglaudėlė on 2018 m. gegužės 24 d., ketvirtadienis

2018-01-24

Pristatome Jums mūsų tetulę Smiltę 😉

Smiltė griežtai prižiūri savo figūrą. Kiekvienas priaugintas gramas jai be galo brangus. Ji viena iš tų retų keturkojų, kuri, bet jau prieglaudoje, nemėgsta ilgų pasivaikščiojimų ir visomis keturiomis letenomis pasisako prieš fizinį krūvį (jokių būdu jai nepritariame! 🙂 ).

Smiltė tikra prieglaudos senbuvė, užsitarnavusi „vedeikos“ poziciją 🙂 Įsitaisiusi ant lovos iš aukščiau stebi visą kambarėlį, viena pirmų atpažįsta besiartinantį svetimą žmogų, pasisveikina griežtu balsu, esant reikalui prieina, apuosto, tučtuojau leidžia suprasti, kad šeimininkė, viršininkė ir šio kambario prižiūrėtoja čia ji 🙂

Iš tikrųjų Smiltė mėgsta patinginiauti, vaikšto ramiai, lėtai, susikaupusi. Ji be galo švelni tetulė. Iš karto leidžiasi būti glostoma, o jei tik patrauki ranką nuo jos snukučio norėdamas paglostyti kitą prieglaudos gyventoją – uždeda savo leteną ant kojos, bakstelna nosimi žiūrėdama kur į šoną, lyg sakydama: „Pala, o aš gi dar nepasakiau kad gana!.. Glostyk, glostyk…. Ir va čia dar truputį … ir iš ano šono dar šiek tiek.. Dar prie nosytės grįžk.”

Nors ji tikra vedėja prieglaudos kambarėly, lauke su svetimu žmogumi yra drovoka ir net kiek baili (kažkada juk buvo visai laukinukė https://tautmilesgloba.lt/gyvunai/smilte/), todėl jai sunku atsiskleisti per pirmą ar net antrą “pasimatymą” – reikia laiko. Ji labai gilaus žvilgsnio, mūsų rudaakė auklytė, labai prieraiši, meili, labai atsidavusi, ji vis dar laukia savo namų, tų rankų, kurios glostytų ją, to žmogaus balso, kurio ji mielai ilgai klausytųsi, to vienintelio, su kurio eitų savo gyvenimo takeliu pamiršusi visas negandas ir mėtydama į šalis savo ilgai kauptus gramus 🙂 .

——————————————————————————————————————————————————————————–

Smiltė labai įsidėmi žmones, ir jeigu jau turi numylėtinių, tad visa širdimi jiems atsiduoda. Smiltė prieraiši, tad tas vienintelis žmogus būtų visam gyvenimui… Labai daili, rudų akių, protinga.

Kalytei trūksta fizinio krūvio, per trumpi jos pasivaikščiojimai prieglaudoje, todėl kiek priaugo svorio, tapo lėtesne, niekur neskubanti (gal kaip tik ieškote tokios kompanionės? ), bet tokia pat smalsi lyg būtų visai jaunutė.

Labai trokštam Smiltei namų – saugių, tikrų ir šalia žmogaus – mylinčio, nuoširdaus.

https://www.youtube.com/watch?v=5WODc-k9Cxw&t=18s
https://www.youtube.com/watch?v=5WODc-k9Cxw
https://www.youtube.com/watch?v=rh-J2C3HShs

+370 650 71786, Tautmilė

Patekimo į prieglaudą istorija: paskambinęs žmogus pasakė, kad po pamatu kalė šiom dienom atsivedė šuniukų. Nuvažiavę savanoriai visus surinko ir atvežė į prieglaudą.
Pirmi mėnesiai prieglaudoje: laukinis padaras, prie kurio niekas negali prieiti. Pamačiusi besiartinant – pasitrauks, užspeista į kampą – kąs. Saugus atstumas – pora metrų. Pasiekimai: atsitūpęs ant žemės jauti, kaip priėjusi iš nugaros labai atsargiai uosto; kartais paima skanėstą iš rankos – jeigu yra kur pasitraukti ir nebandai jos paliesti; visur sekioja paskui likimo draugą Dryžių – minimali galimybė kontroliuoti šuns judėjimą.
Nusprendžiau, kad galiu sau leisti paimt po vieną šunį iš prieglaudos “sutvarkymui” į laikiną globą. Paprašiau Smiltės. Nes per ~4-5 mėn. prieglaudoje jos nepavyko nė kažkiek prisijaukinti. Nes nelabai mačiau prasmę jos tokiam egzistavimui – pasmerkta taip ir nugyventi prieglaudoje, net be galimybės išeiti pasivaikščioti. Taip, gyvenimu man to pavadinti liežuvis neapsiverčia. Ir ne tai, kad juos ten kankintų ir nevedžiotų – niekas negali tiek prieiti, kad užsegtų pavadį.
Spėjama praeitis: daužyta ir nemylėta.
Viso nueito kelio nepasakosiu, pasakysiu tik tiek, kad ji pas mane nuo birželio pradžios, ir kelias tikrai buvo ilgas ir sunkus.
Kažkuria prasme tai yra tobulas šuo gyventi namie – ji nieko neima, niekur nelipa, nieko negadina. Jeigu daro kažką, kas negalima, užtenka vieną kartą rimtu balsu tai pasakyti. Viskas. Šventa. Ji daugiau niekada to nedarys. Ramiai važiuoja mašinos bagažinėje. Yra visiškai nekonfliktiška su kitais šunimis. Paleista palakstyti niekur toli bėga.
Tai, ką turim šiai dienai likusio “laukinio”. Leidžiasi būti glostoma.Kuo labai džiaugiuosi – pagaliau pakilusia ir vizgančia uodega – pagrindiniu šuns nuotaikos indikatoriumi. Tai ir buvo tas taškas, kai supratau, jog metas pradėti ieškoti jai namų. Taip, jai baisu.Bet baisu – ar baisoka – gali būti dar ilgai. Svarbu, kad tame jau atsiranda pasitikėjimas. Dabar labiausiai jai reikalingi mylintys šeimininkai.
Smiltei reikia jautraus žmogaus, kuris supras jos baimę – baimę patikėti, baimę prisileisti, – ir sugebės neskubėti tame. Jai reikia gyventi kartu su žmogumi – bijau, kad įkurta kieme ji labai greitai regresuos ir vėl puls kiekvieną besiartinantį.
http://www.facebook.com/media/set/?set=a.413255222075087.102618.145312132202732&type=1#!/media/set/?set=a.413255222075087.102618.145312132202732&type=1