Laris

Pačiai galva susisuka galvoje narpliojant Lario istoriją. O kaip viską paaiškinti Lariui, kuris jau gavęs šansą turėti namus vėl atsidūrė gatvėje? Pradėkime nuo pradžių.
Laris buvo rastas pririštas prie Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijos vartų. Gal ir gerai, nes Lario būklė buvo tikrai ne per geriausia: aplink visą kaklą išplikęs ruožas nuo matyt per daug suveržto antkaklio, kuris jam visiškai nutrynė kailį.
Ir jau Utenos savanoriai pasižiūrėje į dideles juodas Lario akis suprato, kad kažkas ne taip. Nuvežus apžiūrai pas veternarus nustatyta, kad Laris mato mato apie 40proc., jei bus lašinami lašiukai tai regėjimas gali 10proc. pagerėti. Taigi akinių Lariui nešioti nereiks, tik atsakingai lašintis lašiukus. Jo regėjimo trūkumas jam visiškai netrukdo, jis puikiai orentuojasi aplinkoje, visada iš tolo pasitinka bevizgindamas uodegytę.
Truputi daugiau nei prieš savaitė vilniečių porelė iš Lazdynų rajono pasisiūlė suteikti jam namus. Bet labai jau nevykusius. Jau kitą dieną po Lario pasiėmimo jie skambino į kitą Vilniaus prieglaudą, kad norėtų jį atiduoti, jiems nesutikus priimti tuoj pat, aišku Utenos prieglauda sulaukė skambučio, kad Laris stebuklingai pabėgo.. Nebėgo jis toli. Larį rūpestinga moteris rado drebantį Lazdynų ligoninės stotelėje ir taip mes susipažinome su juo. Šiuo metu jis mūsų prieglaudėlėje ir mes su Lariu pasitarę nusprendėme ilgan neįsižeisti ir pabandyti vėl surasti jam namučius. Tik šį kart jau mylinčius ir neišduodančius.