Koris

Rainiuko Korio laiškas būsimiems šeimininkams:

Savo istoriją galėčiau pradėti klausimu kaip ir toje senoje, kažkada labai populiarioje knygelėje “Iš kur aš atsiradau?”. Tiesa, priešingai nei knygelėje, šis klausimas, matyt, taip ir liks niekada neatsakytas. Kodėl? Nes aš ir pats gerai nežinau… Pamenu, kaip klajojau gatvėmis, trykštantis vaikišku entuziazmu, kupinas optimizmo, vėl ir vėl bandžiau prieiti prie minioje plaukiančių praeivių. Juk aš tvirtai žinau, kad visi žmonės yra geri. Taigi, ne savo noru “įdarbintas” būti eiliniu kiemo klajūnu, nenuleisdamas letenėlių ir rainos, pačios gražiausios ir dryžuočiausios pasaulyje uodegos, vis ieškojau savojo žmogaus. Taip taip, to pačio – su didele didele širdele. Labai džiaugiausi, kad vieną dieną suradau šaunių pagalbininkų, kurie man suteikė šiltą vietelę laukti savojo žmogaus.
Ir ta pati katiniška nuojauta man vis garsiau kužda, jog tas vienintelis, pats geriausias, brangiausias žmogutis jau visai čia pat.. Laukiu jūsų, trykštantis vaikišku optimizmu ir didele kaip pats skaniausias konservų buteliukas viltimi.