Foto
Foto
Foto
Foto
Foto
Foto

Europas

Rūšis Šuo
Vieta Vilnius
Lytis Patinas
Amžius 4-8 metai
Veislė Mišrūnas
Sterilizacija/kastracija Atlikta
Ūgio kategorija Mažas (iki 30cm ties ketera)
Kailio tipas Trumpaplaukis
Pagrindinė spalva Balta

Susidomėjus ar kilus klausimų, kreipkitės į mus:

2020-04-16

 

Šįryt norime jums papasakoti apie stulbinančią šio mielo šunelio Europo transformaciją!

Europas pas mus nuo 2014 m. rudens. Šiaip ne taip savanorei pagavus jį atviromis žaizdomis ant kojų, vis spėliojome, dėl ko jos jam atsirado. Beveik identiškai buvo sužalotos abi galinės jo kojos ir abiejų priekinių kojų alkūnės, kai kur žaizdos buvo net iki kaulų…  Žaizdos jau ne pirmos dienos. Europas atrodė prižiūrėtas, buvo su antkakliu, tačiau pilnas parazitų. Prieglaudoje jo laukė intensyvus gydymas, nuolatinis žaizdų tvarkymas, vaistų leidimas.

Netrukus supratome, iš kur tos žaizdos ant Europo kūno. Jos ant jo kūno atsirado ne dėl to, kad jis buvo partrenktas, ne dėl to, kad kažkokia rūgštim apipiltas, o dėl to, kad jis pats save žalojo. Europas buvo labai piktas ant visų, ant savęs, ant viso gyvenimo. Būdavo iš niekur nieko kažko apima siutas ir kanda baisiai urgzdamas sau į koją. Turėjo gana ilgai būti su gaubtu – kad apsaugotume jį ir save.

Kai pradėjome gydyti jo žaizdas, jis dar labiau ant visų siuto, ypač ant tų, kurie jį gydė. Net isteriškai urgzdavo vos prisiliesdavom prie jo ar baisiausiai pykdavo, jei vedžiojant patraukdavom jį už pavadžio ir paragindavom eiti kažkur, kur jis nenori. Jeigu nenorės eiti, kur vedi, tai greičiausiai ir nenuvesi – užsispirs, įsispirs kojom į žemę ir nė iš vietos, dar burzgėjimų visokių išgirsi. Toks nedidukas, o kiek ten viduj pykčio virė. Teko raminamųjų kursą suduoti, kad aprimtų jo nervai.

Bet laikas gydo, kaip sakoma. Išorinės žaizdos užgijo, pradėjo trauktis ir vidinės. Buvom atsargūs su juo, gerbėm jo brėžiamas ribas, o mūsų savanorė Giedrė nenusileido ir pradėjo jį aktyviai kviesti susidraugauti, vilioti skaniais kąsneliais. Ir pavyko! Jie susidraugavo. Ėmėm taip daryti ir kiti. Europas vis labiau ir labiau atsipalaidavo, ėmė džiaugtis mumis. Jau galėjom trumpam jį ir paliesti. Iš pradžių tik akimirkai, lyg nejučia. Paskui jau kelioms akimirkoms, kol jis truputį pasimėgavęs nuvarydavo mus šalin burzgimu. Vėliau vis daugiau ir daugiau leisdavo prie savęs prisiliesti. Ėmė taip džiaugtis pamatęs savo mylimus savanorius. Ir tik pažiūrėkit, koks jis dabar! Net ant rankų galima paėmus nešti. Tiek glaustosi, tiek glostomas nori būti. Pats į glėbį šoka išsiilgęs ir tik glostyk, glostyk. Laimingas šuo. Dar būdavo nemokėdavo iš rankos paimti maisto, kaip čiupdavo skausmingai, arba apskritai trepsėdavo šalia ir nedrįsdavo paimti, kol nepadėdavom ant žemės. Dabar jau visai kas kita. Jis švelniai pasiima maistą iš rankų. Ir vaikšto šalia labai gražiai. Atrodo, būtų galima ir visai be pavadžio vedžioti, nuo savo mylimo žmogaus niekur nesitrauktų.

Europiui nepatinka, kai nepažįstami žmonės tiesia ranką jį paglostyti – kapsi dantimis ore, bet jei matydamas Europą pirmus kartus nelendi jo glostyti,  jis tikrai nieko nedaro, tiesiog ramiai vaikštinėja ir dairosi. Reikia tik šiek tiek laiko, kol Europas apsipranta su nauju žmogumi. Skaniukai labai padeda susidraugauti. Smaližius šuniškų gardumynų tikras

Taigi, gaudykite linkėjimus nuo Europo. Europas mus skatina prisiminti, kad niekada nevalia pasiduoti, išsigąsti. Prisiminkime, kad turime viduje tiek jėgų ir stiprybės, kiek sugebam patys aprėpti. Aprėpkim daug, daug, daug daugiau.

O jei skaitant apie Europą ir žiūrint į jį jums sukirbės viduj mintys, kad galbūt jūsų prieglaudoje ir laukia Europas tiek metų, ir suspurdės širdis, skambinkit mums ir atlėkit susipažinti su šiuo ypatingu, taip mūsų mylimu šunimi <3

P.S. Apie pirmąjį mūsų susitikimą čia: https://www.facebook.com/246004585414507/photos/a.582801365068159.147116.246004585414507/948884705126488/?type=3&src=https%3A%2F%2Ffbcdn-sphotos-f-a.akamaihd.net%2Fhphotos-ak-xap1%2Fv%2Ft1.0-9%2F10389223_948884705126488_7818434298808115237_n.jpg%3Foh%3D5801cfad6b9ce3682fdd7bef77a826e1%26oe%3D555630CE%26__gda__%3D1434602514_8c33c287681f4c243f8f2142a9c8e60d&size=960%2C540&fbid=948884705126488

2017-09-26

Europas

Europas su mumis jau beveik trejus metus. Laikas ir apie jį jums kur kas plačiau papasakoti. Pirmiausia, pradėkime nuo to, kaip prasidėjo mūsų pažintis, o ji nebuvo itin rožėmis klota. Mūsų buvusiai savanorei Simonai teko pasistengi kaip reikiant, kad pagautų jį, ir atsipirko, laimei, ji tik įkandimu į pirštą. Štai, ką ji tada pasakojo:  https://www.facebook.com/246004585414507/photos/a.582801365068159.147116.246004585414507/948884705126488/?type=3&src=https%3A%2F%2Ffbcdn-sphotos-f-a.akamaihd.net%2Fhphotos-ak-xap1%2Fv%2Ft1.0-9%2F10389223_948884705126488_7818434298808115237_n.jpg%3Foh%3D5801cfad6b9ce3682fdd7bef77a826e1%26oe%3D555630CE%26__gda__%3D1434602514_8c33c287681f4c243f8f2142a9c8e60d&size=960%2C540&fbid=948884705126488

Patekęs į prieglaudą Europas buvo labai piktas ant visų, ant savęs, ant viso gyvenimo. Paaiškėjo, kad žaizdos ant jo kūno atsirado ne dėl to, kad buvo partrenktas, ne dėl to, kad kažkuo apipiltas, o dėl to, kad jis pats save žalojo. Apimdavo siutas ir kąsdavo sau į koją. Turėjo gana ilgai būti su gaubtu – kad apsaugotume jį ir save. Kai pradėjome gydyti jo žaizdas, jis dar labiau ant visų siuto, ypač ant tų, kurie jį gydė. Piktai urzgė vos prisiliesdavom prie jo ar baisiausiai būdavo nepatenkintas, jei vedžiojant patraukdavom jį už pavadžio. Ir kitiem šunims teko jo pykčio paragauti. Pasimaišydavo kas jam ne vietoj ir papurtydavo piktai riaumodamas. Toks nedidukas, o kiek ten viduj pykčio virė. Teko raminamųjų kursą suduoti, kad aprimtų jo nervai.

Bet laikas gydo, kaip sakoma. Išorinės žaizdos užgijo, pradėjo trauktis ir vidinės. Buvom atsargūs su juo, gerbėm jo brėžiamas ribas, o mūsų savanorė Giedrė nenusileido ir pradėjo jį aktyviai kviesti susidraugauti, vilioti skaniais kąsneliais. Ir pavyko! Jie susidraugavo. Ėmėm taip daryti ir kiti. Europas vis labiau ir labiau atsipalaidavo, ėmė džiaugtis mumis. Dabar jis tikras mūsų numylėtinis. Su charakteriu visgi :)) Jeigu nenorės eiti, kur vedi, tai greičiausiai ir nenuvesi – užsispirs, įsispirs kojom į žemę ir nė iš vietos, dar burzgėjimų visokių išgirsi :)) Skaniukai, aišku, gali pagelbėti tokioje situacijoje. Smaližius šuniškų gardumynų tikras 🙂

Europas dabar jau ne tik leidžiasi glostomas, bet ir labai mėgaujasi prisilietimais, galima net ant rankų paimti. Pats į glėbį šoka išsiilgęs ir tik glostyk, glostyk. Laimingas šuo. O kai jau nusibosta glostymai, urgztelna, kad jau užteks, kiek čia galima tų meilumų, eime :)) bet nebepiktai. Tokia jau maniera 🙂

Europis dargi ir dainingas labai. Mes savanoriai vis juokaujam, kad reiktų jį ir mūsų haskę Čiką į Euroviziją išsiųst. Tikrai gautume gerą vietą :)) Ir draugauja su kitais šunimis kuo puikiausiai. Daugelį ignoruoja, kitus gerbia, o vieną mūsų šunelį Grikį net priima kaip savo geriausią draugą, net į vieną guolį gulasi kartais pailsėti. Matyt, supranta vienas kitą ir vienas kito išgyvenimus.

Taigi, gaudykite linkėjimus nuo Europo. Europas mus skatina prisiminti, kad niekada nevalia pasiduoti, išsigąsti. Prisiminkime, kad turime viduje tiek jėgų ir stiprybės, kiek sugebam patys aprėpti. Aprėpkim daug, daug, daug daugiau.

Ir kuo daugiau mūsų, kuriems rūpi, tuo mes stipresni, tuo daugiau kartu galime nuveikti.

—————————————————————-

Turbūt daugeliui smalsu kaip gyvena Europas? Kurio istorija prasidėjo taip https://www.facebook.com/246004585414507/photos/a.582801365068159.147116.246004585414507/948884705126488/?type=3&src=https%3A%2F%2Ffbcdn-sphotos-f-a.akamaihd.net%2Fhphotos-ak-xap1%2Fv%2Ft1.0-9%2F10389223_948884705126488_7818434298808115237_n.jpg%3Foh%3D5801cfad6b9ce3682fdd7bef77a826e1%26oe%3D555630CE%26__gda__%3D1434602514_8c33c287681f4c243f8f2142a9c8e60d&size=960%2C540&fbid=948884705126488
O štai koks dabar atsigavęs, išgražėjęs ir žaizdas užsigydęs mūsų pikčiurna 🙂 Europas labai labai gražus šuo, mėgsta pasargauti, pašeimininkauti, tačiau labai mėgsta ir toliau ant mūsų pykti 🙂 tiesa, skanėstai visagaliai – kas dažnai jį lepina, tą jis dievina…