Meilė nešaukia nuo kalno viršūnės – ji tyliai jaučiama. Linkėjimai nuo Koko

Ar žinote kokį antrą džiaugsmą patiriame po to, kai tarpininkaujant mums gyvūnas randa namus? Ogi laiškai 🙂 . Laiškai, kuriuose kiekviename žodyje įskaitoma begalinė šiluma ir meilė, iš kurių aiškiai matosi, kad gyvūnas rado SAVO žmogų, SAVO namus.

Ugnės laiškas:

“…mūsų gyvenimo dalis…
Kaip Tautmilės prieglaudėlė rašė, buvom trys broliukai Do, Re, Mi…
Man teko vardas Mi. Žiūrėjo naujoji šeimininkė į mane, bandė šaukti Mi Mi Mi, bet netiko jai man vardas šis. Buvau pradėtas vadinti kukuliu ir supratau, kad jokio vardo neturiu. Sakė man, kad į muzikantą aš nepanašus, nes nei urzgimui, nei lojimui gero balso neturiu.
Prisimenu tą pirmą naktį, kai atsidūriau šeimininkės namuose…
Buvo baimės josios akyse daugiau nei manose…
Už lango lijo… o čia buvo šilta, gera ir sotu. Taip jos namai – iš karto tapo man savais.
Gyvenu aš meniškam, senoviniam name, o sutikti kaimynai pasitinka su šypsena plačia. Tik šeimininkė kaip išprotėjus triukšmauja su kažkokiom mašinom naktimis…
Pasirodo – apsigyvenau siuvėjos namuose…
Pasiutėlis esu, viską griaunu ir jaukiu, o ir vogti paslapčia – didžiausia mano draudžiama aistra. Bet šeimininkė susikaupus auklėja mane, o aš žaidžiu ir man smagu. Žinoma jos pastangos ne veltui – jau moku aš sėdėti, žinau žodelį ,,fu“ ir kad ir kaip dar norisi dantim sukirpti visas pasiūtas gražiausias sukneles ,,fu“ man reiškia fu, nes šventai jis pasakytas šeimininkės.
Bet kaip gi mano vardas?
Po kelių savaičių vardo paieškų tapau Koko. Tiesiog Koko. Daug kas šaipėsi, sakė kas čia per Chanel Coco? O šeimininkė tik visiems atsako, kad kokia šeimininkė toks ir šuo.
Ir ji teisi… nes pasirodo – menininkas ir aš pats esu jau nuo pat mažų dienų…
Ir nors savo dar labai trumpam gyvenime jau turėjau nemažai skausmo, bet mane likimas nuvedė ten, kur tikrai gera…
…nes juk nieks gyvenime nevyksta veltui!
Ugnyt, kai tu miegi, tyliai tau šnabždu:
Myliu tave, labai myliu!
Visad ištikimas ir vis dar daug šunysčių pridarantis,
Tavo Koko.

P.S. Dar prieš pusmetį, kai kurdavau naktimis, mano gražuolis Koko bandydavo pavogti kiekvieną audinio skiautę, o dabar – vos pramerktomis akimis svajoja, kad kuo greičiau darbai darbeliai pasibaigtų…
Suaugo vyrukas 😉
Dabar jau daug ramesnis bei paklusnesnis laukia jūsų svečiuose!”