Foto
Foto
Foto
Foto
Foto

Smiltė

Rūšis Šuo
Vieta Vilnius
Lytis Patelė
Amžius 4-8 metai
Veislė Mišrūnas
Sterilizacija/kastracija Atlikta
Ūgio kategorija Vidutinis (30-60cm ties ketera)
Kailio tipas Trumpaplaukis
Pagrindinė spalva Pilka

Susidomėjus ar kilus klausimų, kreipkitės į mus:

2018-05-25

Rytinė gimnastika – gera dienos pradžia :D.Mūsų Smiltė labai laikosi figūros , tad kiekvieną rytą, prieš einant poguliuko visai dienai, kaip reikia prasimankština bent 60 – 90 sekundžių 😉 . Kad ir kaip būtų sunku keltis rytais, panaudojame visą savo valingumą, atsimerkiam , šokam ant grindų ir kartojam pratimus paskui mūsų Smilteinę 😀

Posted by Tautmilės Prieglaudėlė on 2018 m. gegužė 24 d.

2018-01-24

Pristatome Jums mūsų tetulę Smiltę 😉

Smiltė griežtai prižiūri savo figūrą. Kiekvienas priaugintas gramas jai be galo brangus. Ji viena iš tų retų keturkojų, kuri, bet jau prieglaudoje, nemėgsta ilgų pasivaikščiojimų ir visomis keturiomis letenomis pasisako prieš fizinį krūvį (jokių būdu jai nepritariame! 🙂 ).

Smiltė tikra prieglaudos senbuvė, užsitarnavusi „vedeikos“ poziciją 🙂 Įsitaisiusi ant lovos iš aukščiau stebi visą kambarėlį, viena pirmų atpažįsta besiartinantį svetimą žmogų, pasisveikina griežtu balsu, esant reikalui prieina, apuosto, tučtuojau leidžia suprasti, kad šeimininkė, viršininkė ir šio kambario prižiūrėtoja čia ji 🙂

Iš tikrųjų Smiltė mėgsta patinginiauti, vaikšto ramiai, lėtai, susikaupusi. Ji be galo švelni tetulė. Iš karto leidžiasi būti glostoma, o jei tik patrauki ranką nuo jos snukučio norėdamas paglostyti kitą prieglaudos gyventoją – uždeda savo leteną ant kojos, bakstelna nosimi žiūrėdama kur į šoną, lyg sakydama: „Pala, o aš gi dar nepasakiau kad gana!..  Glostyk, glostyk…. Ir va čia dar truputį …  ir iš ano šono dar šiek tiek.. Dar prie nosytės grįžk.”

Nors ji tikra vedėja prieglaudos kambarėly, lauke su svetimu žmogumi yra drovoka ir net kiek baili (kažkada juk buvo visai laukinukė http://tautmilesgloba.lt/gyvunai/smilte/), todėl jai sunku atsiskleisti  per pirmą ar net antrą “pasimatymą” – reikia laiko. Ji labai  gilaus žvilgsnio, mūsų rudaakė auklytė, labai prieraiši, meili, labai atsidavusi, ji vis dar laukia savo namų, tų rankų, kurios glostytų ją, to žmogaus balso, kurio ji mielai ilgai klausytųsi, to vienintelio, su kurio eitų savo gyvenimo takeliu pamiršusi visas negandas ir mėtydama į šalis savo ilgai kauptus gramus 🙂 .

Živilė +370 674 45140

——————————————————————————————————————————————————————————–

 

Smiltė labai įsidėmi žmones, ir jeigu jau turi numylėtinių, tad visa širdimi jiems atsiduoda. Smiltė prieraiši, tad tas vienintelis žmogus būtų visam gyvenimui… Labai daili, rudų akių, protinga.

Kalytei trūksta fizinio krūvio, per trumpi jos pasivaikščiojimai prieglaudoje, todėl kiek priaugo svorio, tapo lėtesne, niekur neskubanti (gal kaip tik ieškote tokios kompanionės? ), bet tokia pat smalsi lyg būtų visai jaunutė.

Labai trokštam Smiltei namų – saugių, tikrų ir šalia žmogaus – mylinčio, nuoširdaus.

https://www.youtube.com/watch?v=5WODc-k9Cxw&t=18s
https://www.youtube.com/watch?v=5WODc-k9Cxw
https://www.youtube.com/watch?v=rh-J2C3HShs

Živilė +370 674 45140
Patekimo į prieglaudą istorija: paskambinęs žmogus pasakė, kad po pamatu kalė šiom dienom atsivedė šuniukų. Nuvažiavę savanoriai visus surinko ir atvežė į prieglaudą.
Pirmi mėnesiai prieglaudoje: laukinis padaras, prie kurio niekas negali prieiti. Pamačiusi besiartinant – pasitrauks, užspeista į kampą – kąs. Saugus atstumas – pora metrų. Pasiekimai: atsitūpęs ant žemės jauti, kaip priėjusi iš nugaros labai atsargiai uosto; kartais paima skanėstą iš rankos – jeigu yra kur pasitraukti ir nebandai jos paliesti; visur sekioja paskui likimo draugą Dryžių – minimali galimybė kontroliuoti šuns judėjimą.
Nusprendžiau, kad galiu sau leisti paimt po vieną šunį iš prieglaudos “sutvarkymui” į laikiną globą. Paprašiau Smiltės. Nes per ~4-5 mėn. prieglaudoje jos nepavyko nė kažkiek prisijaukinti. Nes nelabai mačiau prasmę jos tokiam egzistavimui – pasmerkta taip ir nugyventi prieglaudoje, net be galimybės išeiti pasivaikščioti. Taip, gyvenimu man to pavadinti liežuvis neapsiverčia. Ir ne tai, kad juos ten kankintų ir nevedžiotų – niekas negali tiek prieiti, kad užsegtų pavadį.
Spėjama praeitis: daužyta ir nemylėta.
Viso nueito kelio nepasakosiu, pasakysiu tik tiek, kad ji pas mane nuo birželio pradžios, ir kelias tikrai buvo ilgas ir sunkus.
Kažkuria prasme tai yra tobulas šuo gyventi namie – ji nieko neima, niekur nelipa, nieko negadina. Jeigu daro kažką, kas negalima, užtenka vieną kartą rimtu balsu tai pasakyti. Viskas. Šventa. Ji daugiau niekada to nedarys. Ramiai važiuoja mašinos bagažinėje. Yra visiškai nekonfliktiška su kitais šunimis. Paleista palakstyti niekur toli bėga.
Tai, ką turim šiai dienai likusio “laukinio”. Leidžiasi būti glostoma.Kuo labai džiaugiuosi – pagaliau pakilusia ir vizgančia uodega – pagrindiniu šuns nuotaikos indikatoriumi. Tai ir buvo tas taškas, kai supratau, jog metas pradėti ieškoti jai namų. Taip, jai baisu.Bet baisu – ar baisoka – gali būti dar ilgai. Svarbu, kad tame jau atsiranda pasitikėjimas. Dabar labiausiai jai reikalingi mylintys šeimininkai.
Smiltei reikia jautraus žmogaus, kuris supras jos baimę – baimę patikėti, baimę prisileisti, – ir sugebės neskubėti tame. Jai reikia gyventi kartu su žmogumi – bijau, kad įkurta kieme ji labai greitai regresuos ir vėl puls kiekvieną besiartinantį.
http://www.facebook.com/media/set/?set=a.413255222075087.102618.145312132202732&type=1#!/media/set/?set=a.413255222075087.102618.145312132202732&type=1