Linkėjimai iš namų. Gintarė, Grikis ir Smalė
Gintarė, Grikis ir Smalė
„Galima pasakoti ir pasakoti, nes kiekviena diena padovanoja naujų atradimų ir nuotykių.“
Nuo vaikystės pamenu save, apsuptą gyvūnų, o štai išėjusi į suaugusių pasaulį ilgą laiko tarpą neturėjau jokio augintinio. O tada mano namuose atsirado Smalė. Šie sprendimai pirmiausiai, kaip nenumaldomas troškimas gimsta širdyje, tuomet racionalus protas įvertina galimybes, atsakomybę ir… belieka atrasti TĄ. Smalę išvydau žmonių skelbime, ieškančių jai mylinčių šeimininkų.
Nepaisant garbingo 9 metų amžiaus, jau tą patį vakarą po pažinties, murkliukė tyrinėjo mano namų kampelius. Smalės plaukai buvo susivėlę į neišnarpliojamus dredus, tad teko keliauti kirptis “liūtuku“, užtai dabar turime gražiai ataugusias kasas. Vieną dieną išmėginusi eko odos sofos smagumą nagučiams, ją patvarkė kaip priklauso – bet juk tai tik daiktas. Kita vertus – būdama garbingo amžiaus, ji nelaksto užuolaidų karnizais ir nekrečia mažiams būdingų pokštų. Galiu pasakyti, kad realiai Smalė net barti rimtai nėra gavusi – mylime viena kitą besąlygiškai. Kartu miegame, net savotiškai susikalbame, ypač kai ji sėdi vonioje ir stebi mane, besiruošiančią į darbą, laukdama klausimo „Smalyte, nori pažaisti su pagaliuku?“,- t.y. ausų krapštuku, o po šios frazės visuomet atsako pritariančiu „Miaauu“ ir pakeičia sėdėjimo pozą į patogią „pagaliuko“ gaudymui bei atmušinėjimui iš dešinės.
Labai noriu paskatinti nebijoti priglausti senjorus, suteikime jiems orią senatvę! Nepaisant nerimo, kiek dar laiko liko mums kartu, abipusė šiluma ir meilė kompensuoja visas baimes. Vyresnio amžiaus gyvūnėliai sugeba vėl karštai pamilti tuos, kurie jiems tampa ramybės ir meilės uostu iki pat tos akimirkos, kai teks iškeliauti į debesėlius.
Praėjus 2m. nuo Smalės apsigyvenimo pas mane, ėmė bręsti dar vienas planas chuliganas. Žinoma, juokauju, nes visus sprendimus priimu dešimt kartų apgalvojusi, įvertinusi ir su begaline atsakomybe. Kadangi savanoriauju „Tautmilės prieglaudėlėj“, suvokiau, jog galiu suderinti savo darbą, „popamokinę“ veiklą prieglaudoj, katę ir… šunį. Mano siekis buvo suteikti namus ir naują gyvenimą tokiam šuniukui, kuriam rasti šeimininkus būtų labai mažai šansų. Savanoriaudama turėjau tam visas galimybes: susidraugauti, pažinti, prisijaukinti. Būtent toks ir yra Grikis. Tikėtina, kad iki patenkant į prieglaudą, buvo muštas, skriaustas, todėl psichologiškai traumuotas, su savomis baimėmis ir praeities šešėliais, prieglaudoje besiglaudęs jau gana ilgą laiką. Tai ne pliušinis, saloninis variantas, kurį gali niurkyti kada panorėjus – ne vieną mėnesį užtruko prieglaudoj, kol leidosi glostomas, kol negrybšteldavo užsegant pavadėlį. Bet argi mes renkamės lengvus kelius? Užtai koks neapsakomas džiaugsmas stebėti, kaip su kiekviena diena namuose jis vis labiau atsipalaiduoja, daro didžiulę pažangą, kaip mėgaujasi niurkymu ir kutenimu, kaip pats pirmas šoka į mašiną, laukdamas smagios išvykos į mišką, nors anksčiau, vos priėjus prie automobilio slenksčio, supanikuodavo. Žinoma, dar yra mažyčių demonų – skaniukų pagalba mokomės kultūringai bendrauti su svečiais, išlenda pavydukas dėl kambariokės Smalės, bet, tikiu, tai tik laiko klausimas, juk praleidęs vos 3 mėn. savuose namuose, dar po tiek laiko galės didžiuotis nepriekaištingu elgesiu. Apskritai Grikis yra be galo jautrus, reaktyvus šuniukas. Matau, kaip jis nuolat mane stebi, kaip nuo pirmų dienų namuose patapau jo gyvenimo centru, kurį saugo, kurio nepaleidžia iš akių – net vakare sukritus ramiai ant sofos, jis pakelia galvą ir ima vizginti uodegytę vos man sujudėjus, o lakstant lauke, ypač pasirinkus nepažįstamą maršrutą, nuolat atsisukęs žiūri į akis, taip atsiklausdamas, kur einam, ir džiugiai pašokęs nulekia, jei gauna mano pritarimą, kad viskas teisingai – varom čia. Yra tikras gudruolis, kai nori nugalėti Smalę dėl dėmesio – tai atsigula skersai, kad ji negalėtų prie manęs prieiti, tai vėl kažko prisimąsto, bet gi greit išaiškinta jo klasta galiausiai sukelia tik gerą juoko pliūpsnį, o ir čia jis moka pasireikšti – jau įvaldė sugebėjimą nutaisyti tokią veido išraišką tarsi kvatotųsi.
Galima pasakoti ir pasakoti, nes kiekviena diena padovanoja naujų atradimų ir nuotykių. Vienareikšmiškai – priglausti gyvūnai suteikia žodžiais neišreiškiamą jausmą, kuriame susipynęs dėkingumas, prisirišimas, atsidavimas, tikėjimas ir kiekvieną kasdienybės akimirką nušviečiančios jų besišypsančios akys . Čia ir dabar, iki pat beribės amžinybės.
Foto Rasa Tamašauskaitė
Informacija