Apie gyvūnų dovanojimą

 

Kartais sulaukiame lankytojų, žmonių skambučių ar piktų komentarų su klausimais apie tai, kodėl nedovanojame šunų „prie  būdos“ ar uždaryti beveik visam gyvenimui į voljerą, kodėl atsisakome dovanoti senjorams mažus šuniukus, kodėl dovanodami užduodame tiek daug klausimų. Ogi todėl, kad:

1. Visi mes mokomės iš klaidų ir stengiamės jų išvengti. Į prieglaudą patenka daug šunų nuo grandinės ir iš voljerų ir dažnai būtent tokiems šunims durys į namus jau būna užsidariusios: jie neretai būna nesocialus, nemoka vaikščioti su pavadžiu (nes nėra buvę vedžiojami), o kartais net nemoka atlikti gamtinių reikalų lauke. Neretai neprisileidžia žmonių, rodo agresiją, taip pat būna nesocialūs su kitais gyvūnais; bijo laiptų, bijo kitokių, nei įpratę, grindų. Jiems pasireiškia stiprūs saugojimo instinktai – saugo daiktą, žmogų arba teritoriją rodydami nevaldomą agresiją.  Norint  tas duris atidaryti iš naujo reikia praeiti sunkų ir varginantį kelią dirbant su tokiais šunimis. Todėl durų uždarinėti mes nenorime. Ypač tiems kurie turi didelį potencialą surasti šiltą vietelę namie.
2. Nedovanojame mažų šuniukų, jaunų šunų senjorams, nes jaunam, stipriam šuniui reikia ne tik dresūros pamokėlių, didelio fizinio ir protinio krūvio, bet neretai toks šuo užaugęs turi tiek fizinės jėgos, kad jį vedžioti reikia gana stiprių rankų ir stiprių kojų (žiūrėk Nr.1 ). Kitas klausimas – gyvūno gyvenimo trukmė. Kiek gyvena šuo? Ogi dvylika – penkiolika, o gal ir aštuoniolika metų. Kur liks šuo, kai nebeliks senelio ar senelės? Jokiu būdu netvirtiname, kad su jaunais žmonėmis taip nenutinka. Dar ir kokių istorijų nutinka. Bet argi nebūtų logiškiau, jei pagyvenusio amžiaus žmonės rinktųsi vyresnius gyvūnus. Turime ne vieną vyresnio amžiaus, ramesnį šunį, kuris taptų tikru draugu, kompanionu pagyvenusio amžiaus žmonėms. Vyresnio amžiaus šunims irgi reikia šilumos, supratimo. Pagyvenusio amžiaus žmonės ir vyresnio amžiaus šunys galbūt net greičiau rastų bendrą kalbą ir taptų paguoda vieni kitiems savo gyvenimo rudens sulaukę.
3. Taip pat norime pastebėti,  kad neteisinga sakyti, kad mes vis skundžiamės, kad prieglaudoje neturime vietų, o šunis dovanojame labai išrankiai, nors patys laikome juos narvuose. Pastebėsime, kad prieglaudoje šunys narvuose negyvena – jie ten ilsisi. Jie yra vedžiojami du kartus per dieną kasdien, žmonės su jais bendrauja, dresuoja, jie paliekami lauko voljeruose pasimėgauti lauku ilgiau, o poilsiui didžiausia dalis šunų grįžta atgal į vidaus voljerus, narvus, o kiti į patalpas, kur gyvena laisvi, nes gražiai sutaria vieni su kitais, keletas didžiųjų šunų lieka lauko voljeruose. Be to, nereiktų lyginti prieglaudos, kur saugumo sumetimais esant dideliam kiekiui gyvūnų turi būti tam tikra šunų laikymo tvarka, su namais. Prieglaudoje jie glaudžiasi tik laikinai, o namų jiems ieškome visam gyvenimui, todėl nesistebėkite, kad savo mylimiems, iš netinkamų sąlygų išgelbėtiems gyvūnams, norime surasti kuo geresnes ir tinkamesnias sąlygas ir geriau pasirenkame, kad jie ilgiau pabūtų prieglaudoje su mumis, nei vėl patektų į jiems netinkamą aplinką. Ir dar, jei šuo aktyvus ir buto sienos jam per ankštos, mes linkime jam viso namo su didžiuliu kiemu, kur galbūt ir paliekamas voljere, šuo turėtų galimybę kasdien išsisiausti, išsilakstyti, būti vedžiojamas, dresuojamas, linkime jam ir aktyvių šeimininkų, kurie jam duotų pakankamai fizinio ir protinio krūvio, bendrautų su juo, o ne voljero, kurio sienos taptu kalėjimu ir būtų dar ankštesnės nei buto, ir kur bendravimas su žmogumi taptų minimalus. Visada sakome, užuot ieškoję sarginio šuns, kad saugotų teritoriją,  pagalvokite, kaip įsirengti signalizaciją, ji tikrai kauks garsiau. Jei ieškote šuns – ieškokite draugo.
4. Dovanodami gyvūną, būtinai užklausime, ar esate pilnametis, ar gyvenate ne nuomojamame bute, ar turite nuomojamo šeimininko sutikimą laikyti gyvūną, ar įsivaizduojate, ką reiškia turėti šunį, ar pasiruošę būti su jais laimėje ir nelaimėje, sveikatoje ir ligoje, mylėti juos ir gerbti.

Pridursime, kad kiekviena taisyklė turi išimčių. Todėl dovanodami tiek daug ir kalbame, klausinėjame, aiškiname. Nenustebkite, nes mes mylime juos visus ir linkime jiems viso ko geriausio. Šunys – socialios būtybės, neverskime jų nieko nesuprantančiais, nejaučiančiais daiktais.