“Tuoj bus metai, kai šitas mažas meilės balionėlis gyvena su mumis. Iš tiesų, buvo visko. Labai labai visko. Pirmuosius pusę metų kankinomės su operacijomis ir kas savaitiniais gydytojų vizitais. Ilgai mokėmės, kad namai nėra tualetas ir paprašius į lauką visada bus išvestas, kokius 100tą kartų vis iš naujo įgaudavau ir vėl prarasdavau viltį, jog jau išmoko. Iki šiol drebam kaskart, kai reikia sėsti į mašiną, bet pradėjus važiuoti kuo toliau, tuo smagiau darosi, nes dažniausiai važiuojam pas draugus ar į mišką. Plaukėm baidarėm, ėjom į žygius, mokėmės, kilom ir gulėm kartu. Dar vis kiekvieną dieną atrandam kažką naujo, nepatirto, nesuprasto. Dar vis ne visada girdim vienas kitą lauke, kartais susipykstam dėl išmėtytų kojinių ar pavogtų šlepečių bei “netyčiukų”, nutinkančių ilgiau pabuvus namie. Bet vienintelis dalykas, kuris nesikeičia – kasdien vis labiau ir vis stipriau formuojam ryšį, mokomės mylėti vienas kitą bet kokiomis aplinkybėmis ir einam. Koja kojon.