Foto
Foto

Straipsnis portale Delfi apie vyresnio amžiaus šunis

Senyvo amžiaus šunis priglaudusi J.Kaminskienė: „Juk jaunas šuniukas irgi kada nors pasens“

Prieglaudose esantys vyresni gyvūnai dažnai taip ir nesuranda šeimininkų. Didesnė sveikatos problemų rizika, stereotipinės baimės, jog brandaus ar senyvo amžiaus priglaustas gyvūnas neprisiriš prie naujų žmonių ir vietos, nesuteiks tiek gyvybingumo bei džiaugsmo, – išlieka priežastimis, kodėl daugelis žmonių ieško jaunesnių augintinių.

Tuo metu vilnietė Jolanta Kaminskienė pasakoja nustebinusi netgi pati save, kuomet 2014-aisiais iš gyvūnų prieglaudos į savo namus nusprendė priimti 7–8 metų amžiaus šunį. Tačiau dar didesnę nuostabą aplinkiniams ji sukėlė pernai priglausdama antrą – itin silpnos sveikatos, apie 13 metų sulaukusį šunį. Dabar Jolanta sako nepaliaujanti jais žavėtis: „Savyje jie turi kažką tokio nepaaiškinamo, tarsi nebylią gyvenimo išmintį. Stebiuosi, kad tiek daug sunkaus patyrę gyvūnai gali skleisti tokią šilumą.“ Pašnekovės teigimu, nepaisant brandaus augintinių amžiaus ir išgyventų sveikatos negalavimų, šiandien žaismingumo bei polėkio jiems netrūksta.

„Šunys suteikia dar daugiau gyvumo ir energijos namams“, – patikina moteris. Apie tai, kaip namuose atsiradę augintiniai pakeitė kasdienybę bei kokie rūpesčiai ir džiaugsmai lydi auginant vyresnius šunis – 15min interviu su Jolanta. – Kaip jūsų namuose atsirado pirmasis šuo iš prieglaudos? – Nors tuo metu su vyru auginome Rytų Europos aviganį, vardu Braitas, visada norėjau iš prieglaudos pasiimti šunelį. Kuomet mūsų aviganiui suėjo pusantrų metų ir jis jau buvo išauklėtas, išdresuotas, o aš buvau tikra, kad jis nekels kitiems grėsmės, supratau, kad galbūt galiu realizuoti savo svajonę.

Turėjau įsivaizdavimą, kad tai bus kalytė, maždaug 3–4 metų, tokia kaip stirna – graži bičiulė mūsų Braitui. Keisčiausia tai, jog nors nuvykus į prieglaudą man aprodė šunis, tarsi atitinkančius apibūdintus kriterijus, – širdis apsistojo ties senjore dama, kuri buvo kudlota, susivėlusi ir netgi be priekinių dantų, kas tuomet, iš pirmo žvilgsnio, pasirodė nelabai patrauklu. Tokia didelė, apie 35 kg sverianti, purvina meška. Jai buvo maždaug 7–8 metai. Pasiteiravau savanorių, ar galiu ją pavedžioti savaitę, atvykdama į prieglaudą tam, kad geriau pažinčiau, nes supratau, kad ji visiškai neatitinka mano įsivaizdavimo, kurį turėjau planuodama priglausti šunelį. Be to, šiek tiek nerimavau, kaip į tokį šunį reaguos vyras. Pasakiau jam – išsirinkau turbūt baisiausią prieglaudos šunį ir gal visgi reikėtų tau jį pamatyti, prieš parvedant namo. Po kelių dienų, man eilinį kartą vedžiojant tą kalaitę, vyras atvažiavo pažiūrėti, ką ten per „siaubą“ išsirinkau. Na ką, pasakė, kad ne tokia ji ir baisi (juokiasi). Parsivežėme ją į namus ir pavadinome Lota. Ji pakankamai gerai adaptavosi naujoje aplinkoje, o su aviganiu tapo geriausiais draugais.

– Kas paskatino jus priglausti dar vieną šunį? – Praėjusių metų kovo mėnesį dėl skrandžio ligos netekome Braito, jam buvo ketveri metai. Tai buvo didelis skausmas ne tik man ir vyrui, bet ir Lotai. Nors Lota yra nepretenzinga, nereikli, niekada nereikalaujanti sau išskirtinio dėmesio, po Braito netekties ji dvi savaites nuolatos inkštė, kaukė, tarsi ieškojo jo, vaikščiodama po vietas, kur Braitas gulėdavo. Praėjus dviem savaitėms ir toliau matėme, kad ji vis nerimsta. Pagalvojau, kad mūsų visų skausmui nuraminti reikėtų pasiieškoti naujos draugijos. Nuvykau į prieglaudą ir pasakiau, kokia bėda aplankė mūsų šeimą bei kokio šuns ieškau: maždaug 3–4 metų, ramaus, socialaus. Pasakiau, kad neturėsiu laiko jo dresuoti, bet galėsiu užtikrinti kokybišką gyvenimą, skirti dėmesio, meilės.

Man parodė daug nuostabių, džiugių ir smagių suaugusio amžiaus šunų, taip pat ir senjorų – jų tikrai yra gyvybingų. Tuomet mane nuvedė prie tokio mažo voljero, kur pamačiau gulintį šunį, susirietusį į kamuoliuką, nusisukusį į sieną. Jis nelojo, tarsi ir nelabai reagavo, kad priėjau. Savanorė pasakė: „Šitas labai geras, bet jis toks būna visada.“

Paprašiau, kad jį išvestų ir pamačiau, kad šuo sunkiai valdo savo galines kojas, stojasi, eina jas vilkdamas. Ir dar be dantų! Žodžiu – senas, silpnas šuo. Jau vėliau, kai jį priglaudžiau ir nuvežiau į veterinarijos kliniką, sužinojau, kad jam apie 13 metų. – Kodėl nusprendėte priglausti būtent tą šunį? Panašu, jog jis taip pat ne visai atitiko jūsų kriterijus.

– Kai prieglaudoje pirmą kartą išvedžiau jį į lauką, jis vos paėjo. Nusimoviau pirštinę ir pametėjau: šuo pradėjo džiaugsmingai maskatuoti kojytėmis, kramtyti, mėtyti tą pirštinę – taip linksmai žaidė, kaip tik sugebėjo. Tai mane labai nustebino. Nežinau, kas mane užbūrė – galbūt tai, kad tokioje senatvėje vos gyvas šuo dar kažką jaučia, kažkuo džiaugiasi. Vedžiojau jį keletą dienų ir tikrai stengiausi racionaliai vertinti situaciją: protas „šaukė“, kad jis per senas, jo kojos neklauso, kad bus sunku juo pasirūpinti. Tuo tarpu mano širdis, matyt, šnekėjosi su Džiugučio – kaip jį pavadinome – širdimi. Atrodė, kad tame sename kūne slypi tarsi visas pasaulio gėris. Supratau, kad jam liko gyventi gal tik koks pusmetis, bet buvau tikra, kad negaliu jo palikti vien dėl to, kad jis senas ir silpnas, sunkiai bepaeinantis. Žinojau ir visa širdimi jaučiau, kad noriu jį priglausti. Tai buvo jokia logika nepaaiškinamas sprendimas. – Ir kaip jam sekėsi pritapti jūsų namuose? – Veždama Džiugutį iš prieglaudos namo, svarsčiau, ką pagalvos vyras, kadangi buvau pasakiusi tik tiek, kad išsirinkau labai gerą, bet labai seną šunį. Vyras norėjo jauno šuniuko. Jam, aišku, buvo lengvas „šokas“ – juk šuo vos atsikelia. Bet jis taip pat matė, su kokia meile ir džiaugsmu aš jį pasirinkau.

Pasakiau, kad jis bus mūsų šeimos narys – vyrui neliko nieko kito, kaip tik sutikti. Žinoma, jam prireikė kokios savaitės, kad daugiau mažiau apsiprastų su mano pasirinkimu (juokiasi). Tuo metu orai vis šiltėjo, artėjo vasara, tačiau Džiugutis, dienomis, pasirodžius saulei, visą laiką praleisdavo miegodamas lauke. Atrodė, tarsi geria tą šilumą į save. Jis buvo labai švelnus ir geras su mumis, bet netgi kaimynai stebėjosi, kad jis nieko neveikia, tik miega. – Kokie sveikatos negalavimai jį kankino? – Kada Džiugutį rado prieglaudos darbuotojai, jam buvo lūžusi koja. Operacijos metu jam implantavo metalinę plokštelę. Kai jį priglaudžiau, koja buvo sugijusi, tik likę randai. Pamenu, glostau jo kūnelį ir matau, kad šuo visas randuotas, net lūpa ir smakras kažkada buvę perplėšti. Tačiau atėjus vasarai, jo kojoje atsivėrė žaizda ir pradėjo gausiai kraujuoti. Nuvažiavę pas veterinarą sužinojome, kad šuns organizmas atmetinėja tą plokštelę, todėl jam vėl buvo paskirta operacija. Nerimavau, ar tokiame sename amžiuje šuo atlaikys dar vieną operaciją, juk nuo praeitos nebuvo praėję nė metai. Visgi operacija buvo sėkminga, ir nors po to jam pasireiškė peršalimo ir pūslės problemos, jis kantriai gėrė vaistus, o mes laukėme, kol jis pasveiks. Koja sugijo per mėnesį, pūslės problemos nustojo kamuoti greičiau. Tačiau praėjo kitas mėnuo ir operuota koja vėl pradėjo kraujuoti – nuvykus į kliniką mums pasakė, kad, matyt, kaule liko infekcija. Dar kartą tęsėme gydymą vaistais. Žodžiu, privargo ir jis, ir aš – galvojau, kada viskas pasibaigs. Nes iš tikrųjų nebuvo lengva: kas rytą vakarą prieš vedant jį į lauką, reikėdavo aptvarstyti sužeistą koją, kad į žaizdą nepatektų nešvarumai ir neprasidėtų infekcija, o grįžus namo – nuimti tvarstį, valyti, tepti vaistais, sugirdyti kitus vaistus.

Galiausiai praėjus vasarai ir rudeniui Džiugutis staiga pasikeitė – žinoma, jaunuoliu nepavirto, bet akivaizdžiai atsigavo. Iš to vos pasikeliančio sutvėrimo pasirodė džiaugsmingas, pozityvus, įgavęs jėgų šuo. Pradėjo bėgioti, žaisti namuose su katinu, kalaite, šuniškais žaislais. Neraginamas ėmė „sargauti“, loti, stengtis atrodyti naudingas – mūsų šeimai ir kaimynams tai buvo kažkas nerealaus. – Ar tokius pokyčius lėmė sekmingai sugijusi koja? – Manau, kad tai nebuvo pagrindinė priežastis. Jis tiesiog pagaliau išsiilsėjo. Ne pirmą kartą girdžiu, kad gyvūnai, iš prieglaudų patekę į naujus namus, pradžioje dažnai labai daug miega. Tas pats mums buvo ir su Lota – kada ją parsivežėme, atrodė, miegojo savaitėmis.

Kitas dalykas, nuo pat Džiugučio atsiradimo namuose, pasikonsultavę su veterinaru, mes jį intensyviai stiprinome papildais ir kitais preparatais, kad tik jis „atsistotų ant kojų“. Žinoma, taip pat skyrėme daug dėmesio ir meilės. Manau, kad sutvirtėjęs ir nebekankinamas kojos skausmų bei supratęs, kad tai yra jo namai, jis atsiskleidė. Dabar jis lekioja taip, kad net aš paskui jį ne visada spėju. – Dažnai manoma, kad į prieglaudas patekę šunys neretai turi ir psichologinių, elgsenos problemų. Ką rodo jūsų patirtis? – Aš dažnai susiduriu su tokia nuostata. Kartais žmonės klausia, ar nebijojome paimti šunų iš prieglaudos. Labai daug šunų iš prieglaudų yra visiškai adekvatūs ir stabilūs! Tikrai negalima sakyti, kad jei gyvūnas iš prieglaudos, jis bus agresyvus, nemokės elgtis ir kels pavojų. Su tokia pačia rizika susiduria visi šeimininkai, netinkamai auklėjantys, prižiūrintys ar mažai laiko skiriantys šuniui, nepriklausomai nuo to, kokia to šuns praeitis. Kita vertus, parsivesdama Lotą ir Džiugutį namo buvau pasiruošusi, kad gali iškilti nežinomos, nenumatytos situacijos. Mat buvo akivaizdu, jog iki patekimo į prieglaudą jie ilgą laiką buvo beglobiai, klaidžiojo: Lota atklydo pas senyvus žmones į sodybą, o Džiugutį savanoriai rado kelkraštyje – sužeistą, išbadėjusį, išsigandusį. Panašu, kad gyvenimas jų nelepino. Iki dabar išlikęs toks Lotos bruožas, kad ji, vaikščiodama lauke, vis renka išmestą maistą ar kokius maisto likučius. Tai kažkiek erzina, na, bet negali žinoti, kiek jai laiko reikėjo tenkintis tuo, ką surasdavo.

Kaip bebūtų, iki šiol negaliu atsistebėti, iš kur tie turi tiek gėrio, paklusnumo. Pavyzdžiui, nuo pat pirmų dienų žavėjausi, kaip šie šunys, kurie, mano manymu, niekada nėra gyvenę namuose ir nepatyrę mokymo, taip kantriai laukia, kol išvedame juos į lauką, net jei ir ilgiau būna palikti vieni. – Minėjote, jog teko kreiptis į veterinarijos klinikas, keletą kartų taikyti augintiniui gydymą. Ar tai pareikalauja didelių išlaidų? – Taip, tai yra brangu, be to, didesniems šunims skiriamos ir didesnės vaistų dozės. Dėl to prieš įsigyjant augintinį (ar tai būtų jauno, ar vyresnio amžiaus) reikėtų apsvarstyti visus aspektus: nuo materialinių išlaidų iki laiko, kurį reikės skirti augintiniui, galimus atvejus, jei teks išvykti ar keliauti. Tai labai svarbu, kadangi tampi ilgam atsakingas už savo keturkojį. Ir aš negaliu pasakyti, kad mes gyvename prabangoje, anaiptol. Tačiau šunys yra mūsų šeimos nariai, o šeimos nariu juk rūpiniesi, kad ir kas bebūtų. Pavyzdžiui, kai paėmėme Lotą, praėjus kuriam laikui pastebėjau, kad ji pradėjo sunkiai keltis. Veterinarai nenustatė, kad ji būtų turėjusi traumų, bet pasakė, kad tai gali būti senatvinio artrito požymiai. Taigi, tiek Lotai, tiek ir Džiugučiui, pradėjome pirkti papildus sąnariams, kurie tikrai nėra pigūs.
Tačiau visos išlaidos, skirtos jų gydymui ir stiprinimui, pasiteisino: dabar, nors ir seni, jie yra žaismingi, gyvybingi, vienas kitą myli ir rūpinasi vienas kitu – tai didelė mūsų šeimos laimė. – Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas namuose atsiradus šiems šunims? – Daugiau pareigų, daugiau atsakomybių, daugiau tvarkymosi. Tuo pačiu – daugiau laiko gamtoje ar kažkur išvažiuojant, keliaujant. Dar iki šunelių vyrui kartais švelniai papriekaištaudavau, kad retai ką nors veikiame kartu. Dabar to veikimo – ir tokio malonaus, smagaus buvimo kartu – atsirado daug daugiau. Tai tikrai džiuginantis momentas – toks linksmas šeimos gyvenimas.

Nors pati dirbu visai kitoje srityje, pagal širdies pašaukimą ir specialybę esu pedagogė, mėgstu ugdomąją, bendrą veiklą su vaikais. Todėl, augindama šunis, kuomet tik yra galimybė, esu laiminga galėdama papasakoti vaikams apie gyvūnus, gyvenančius prieglaudoje ir kaip pasikeičia jų gyvenimai šeimoje, parodyti, kokį džiaugsmą suteikia šunys, kokie jie yra šaunūs, nuostabūs ir kitokie, nei manoma, – neagresyvūs, nors ir priglausti, daug sunkaus patyrę. Kaimynams paprašius ar atostogų metu vaikus pamokau, kaip elgtis su šunimis, kaip prieiti prie jų, kaip žaisti su jais. Tam tikra prasme man tai – ugdomasis darbas bei dar vienas savirealizacijos būdų. Jaučiu didžiulį džiaugsmą ir palaimą, kai matau, jog šunys pakelia aplinkiniams nuotaiką; kai žinau, kad šunims yra gera, kad namuose jie turi ramybę ir poilsį, jais pasirūpinta. Matau jų dėkingas akis, laimingai vizgančias uodegas – ir man to užtenka. – Dažniausiai iš prieglaudų pasiimami jauni šunys, dėl to jose apstu brandaus, senyvo amžiaus beglobių. Kaip manote, kodėl verta priglausti jau suaugusius gyvūnus? – Vyresnio amžiaus šuo labiau tinkamas žmonėms, kurie nori ne tokio aktyvaus kompaniono ar turi mažiau laiko. Tokiems augintiniams reikalingi ilgesni ramybės, poilsio laikotarpiai.
Tuo tarpu mažam šuneliui, kol jis auga, reikia nuolatos skirti dėmesio: mokyti lauke atlikti gamtinius reikalus, daug vedžioti, žaisti, socializuoti ir dresuoti, kad jis išsikrautų, neniokotų namų. Kada pati vykau į prieglaudą išsirinkti šunų, savanoriams iškart pasakiau, kad šiuo metu neturiu pakankamai laiko auklėjimui ir dresūrai, kadangi su vyru esame užimti. Suvokiau, kad mes negalėsime tinkamai pasirūpinti augančiu šuniuku. Tai man buvo itin svarbu, kadangi žinau, kiek daug reikia įdėti laiko ir pastangų, kad šuo užaugęs nekeltų grėsmės ir būtų visateisis socialinio gyvenimo dalyvis. Todėl žmonėms, kurie yra labiau užimti, tikrai galėčiau parekomenduoti nesibaiminti priglausti į namus vyresnio amžiaus šunį, kuris, išsiilsėjęs ir adaptavęsis namuose, teiks lygiai tiek pat džiaugsmo, kiek ir jaunas šunelis, bet reikalaus daug mažiau laiko sąnaudų. Nereikia baugintis ir to, kad vyresnis ar senjoras sukels daugiau finansinių problemų. Juk sveikatos problemos gali pasireikšti ir jaunam šuniui – kas nutiko ir mūsų aviganiui. Tokių dalykų nenuspėsi, o ir paimam į namus draugą juk tam, kad juo pasirūpintume net ir tuomet, kai jis suserga, kai jam reikia papildomo dėmesio, pagalbos ir rūpesčio. Be to, net ir įsigyjant jauną šuniuką, visuomet reikėtų prisiminti, kad jis nebus amžinai jaunas, greitas ir sveikas, taip pat pasens.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/augintiniai/senyvo-amziaus-sunis-priglaudusi-j-kaminskiene-juk-jaunas-suniukas-irgi-kazkada-pasens-1036-978656?c=gyvenimas

Kur, Kada

2018-06-11