Netektys. Dama ir Džeris

Labai sunku rašyti apie praradimus, nes netekties metu atrodo gal jei garsiai nepasakysiu, gal jei neparašysiu, gal bus lengviau pamiršti liūdesį ir mintis, jog daugiau nebepamatysiu..
Mūsų prieglaudai prarasti šiuos du nuostabius pilnus meilės milžinus yra didžiulis skausmas kiekvienam savanoriui. Bet noriu su Jumis pasidalinti meile ir akimirkos, kurias jie mums padovanojo…
Džeriukas su mumis gyveno 3 metus. Važiavau jo pasiimti iš močiutės, kuri gyveno su akla anūke ir nebegalėjo juo pasirūpinti. Jis su jomis gyveno 8 metus, uždarytas voljere ir niekada nepaleidžiamas. Pradžia buvo nelengva, Džeriukas net nemokėjo vaikščioti su pavadėliu ir džiaugtis pasivaikščiojimais, nemokėjo žaisti nei su žaislais nei su žmogumi. Per tris metus jis sugebėjo padovanoti mums tiek šypsenų, kad nebesuskaičiuosim. Mylėjau jį be gali net tada kai ir bijojau.. Jį nuolat kankino ausies uždegimai, o valytis ausų jis labai nemėgo ir tą labai aiškiai parodydavo, bet stengėmės, darėm ausies polipų šalinimo operaciją, sirgom ir gydėmės kartu. Svajojau, kad su Džeriuku dar gyvensim bent porą metų, bet deja visai nesenai, jam ištino snukutis. Pirma mintis buvo, kad turbūt kažkas blogai su dantukais ir suskubom užsirašyti pas veterinarę, bet viskas baigėsi visai kitaip – paaiškėjo, kad gomuryje išsiviešėjęs auglys ir kelio atgal nebėra… Džeriuko nebepažadinom..
Šiandien turėjom atsisveikinti su dar viena didžia persona – Dama. Nuostabaus meilumo ir grožio rusvaplaukė senjora rasta valakampiuose su augliais, kuriuos išoperavome. Šeimininkai buvo atsiradę, bet sužinoję apie operacijas ir apie tai, kad senjorita lauke gyventi nebegalės, taip niekada ir nebepasirodė ir ji tapo mūsų. Ji buvo mūsų mokytoja ir vadovė. Su Dama sočiai turėjome ką veikti, sedėdavom su ja klinikose kaip močiutės sėdi poliklinikose. Tai augliai, tai dantukai, tai sąnariai, tai kojos problemos. Bet po kiekvieno smūgio vis keldavosi išdidžiai ir parodydavo mums ką reiškia džiaugtis kitais šunimis, skaniu maistu ir žalia pieva. Bet šiandien Dama jau nebeatsikėlė, nuvažiavę į kliniką, padarėme kraujo tyrimus, kurie parodė, kad jos kepenų rodikliai labai prasti ir negrįžtami. Nusprendėme Damutę oriai išlydėti, nes ji visada tokia ir buvo mūsų akyse ori pasitempusi Dama.
Noriu pasveikinti tuos, kurie turėjo progą susipažinti su šiomis nuostabiomis gyvybėmis, kurių niekada nepamiršiu. Labai Jus myliu, ačiū, kad leidote būti šalia… (Živilė)